Apie Jogą

Mokyklos simbolis, pavadinimas ir esmė
2016 04 08

Pati didžiausia pasaulio paslaptis žmogui – jis pats!

Mokyklos ženklas – ratas. Rate užkoduota visa mokymo esmė, užkoduotas Jogos mokyklos pasaulėjauta, gyvenimo matymas ir mokymas. Rate yra stebuklinga vieta. Tai rato centras – stebulė. Ratui judant – stebulė nejuda. Šitas rato centas simbolizuoja ir žmogaus centrą – tikrąjį „AŠ“, TAI, kas aukščiau už gyvenimą ir mirtį – kas vandenyje neskęsta, ugnyje nedega. Centrą, kurį žmogus turi atrasti ir iš jo žvelgti į pasaulį. Kuo toliau nuo centro, tuo žmogus labiau pažeidžiamas, skubantis, niekam neturintis laiko. Užkoduota žmogaus gyvenimo dabartinė vieta rate. Ar jis sukasi ir į gyvenimą žvelgia būdamas rato ratlankyje, ar stipinuose, ar rato centre. Nuo to priklauso ir visiškai skirtingi gyvenimo pojūčiai. Ir ne tik pojūčiai. Tai ir mūsų mintys, tariami žodžiai, veiksmai. Buvimo vieta lemia ir skirtingą požiūrį į gyvenimą. Kiekvienas, atidžiau patyrinėjęs savo gyvenimą tą vietą nustatyti gali pats. Gal nekiekvienas? Dabartiniu metu vakarų visuomenė, o galima pasakyti, kad ir visas pasaulis įsikinkęs į vis didėjančio gyvenimo tempą. Daug žmonių gyvena visiškai neturėdami suvokimo apie savo centrą, apie save. Tai lemia pinigų dėsnių vyravimas, vartotojiškos visuomenės gyvenimo būdas. Pinigai turi judėti ir jeigu mūsų, šalies gyvenimo tikslas pinigai tai tas lėkimas neišvengiamas. O dabar taip ir yra, tačiau ar tai pagrindinis gyvenimo iššūkis, teikiantis didžiausią džiaugsmą. Pas mus rūškanų veidų daugėja, to pasekmės savižudybės, išeičių ieškojimas įvairiose priklausomybėse. Žmogus vis mažiau laiko turi pagalvoti apie esminius gyvenimo klausimus – kas aš esu? Ką turiu gyvenime nuveikti? Koks mums skirto gyvenimo tikslas? Mažai skiriama laiko pažinti gyvenimo dėsnius.

Gaila, kad dabartinėje švietimo sistemoje žinių apie savęs suradimą, pajautimą labai mažai ir jos visos pateikiamos be sistemos. Mokyklose mokoma dalykinių žinių, o etikos, tikybos pamokos, kurios ir turėtų būti šių gyvenimo tiesų nešėjos paverstos menkaverčiais dėstomais dalykais. Mokymo prioritetai turėtų būti peržiūrėti. Visų pirma jaunas žmogus turėtų suvokti gyvenimo dėsningumus, sugyvenimo su kitais principus, juos pažinti įsitikinti jų veikimu išmokti pagal juos gyventi ir, turėdamas gyvenimo pamatą, įgyti visas kitas norimas žinias. Tokį žinojimą turėtų ir teisėjas, ir gydytojas ir politikas. Jeigu nors vienintelį – priežasties pasekmės dėsnį – giliai, ne paviršutiniškai, suvoktų didžioji tautos dalis, gyvenimas taptų teisingesnis. O šis dėsnis sako, kad kiekvieną dieną darydami pasirinkimus, veiksmus mes kuriame pasekmes sau savo šeimai, giminei, gimtinei, tautai. Jeigu šio dėsnio nežinantis kasdienius pasirinkimus daro iš savo EGO pozicijų, gyvenimo dėsnių neišmanymo, žmogus kuria kančią visų pirma sau, savo artimiausiai aplinkai, valstybei. Toks žmogus į pasaulį žvelgia ne iš rato centro. Jis randasi rato pakraštyje. Ten būdamas jis neturi galimybių sustoti, pajausti gyvenimo visiškai kitokias spalvas, atrasti „kitokią“ tiesą. Jis negali giliai suvokti darnos dėsnio nei savo gyvenime nei šalies. Šito dėsnio veikimą pajausti galime kasdien. Todėl ratas ir jo centras turi ir kitą reikšmę. Tai yra taikinys su savo centru. Centras, tai ta vieta į kurią darydami KASDIENIUS PASIRINKIMUS t.y. lyg šaudami į taikinį galime pamatyti ar mes savo pasirinkimais artėjame prie centro – savęs, gyvenimo pažinimo – ar tolstame. Ar mes turėdami gyvenimo tikslą savo pasirinkimais pataikome arti centro ar mūsų pasirinkimų strėlės lekia į taikinio pakraščius ar visiškai nepataikome. Senovės graikų kalboje nuodėmė reikšdavo nepataikyti į taikinį. Taigi kasdieniai veiksmai, mūsų pasirinkimai turėtų būti nukreipti į centrą, mūsų šiandieninio gyvenimo tikslą leidžiantys centre išlikti ir iš ten žvelgti į pasaulį ir veikti pasaulyje.

Mokykla „Joga – savęs link“ tai kryptis, žinių sistema, besiriamianti Jogos išminčiaus Patandžali sveikatos, psichologijos, filosofijos palikimu, nurodanti kur žmogus turėtų gyvendamas judėti. Tai yra surasti savo centrą, pažinti save ir pasaulį. Centro suradimas nėra vienadienis veiksmas. Tai yra procesas, kelias iš rato paviršiaus stipinais judėti į stebulę. Tai savęs nokinimo kelias. Žmogus savo ieškojimus turėtų nukreipti į savo vidų, o ne į aplinkinį pasaulį. Pasaulyje yra daug praktikų, kelių padedančių žmogui centrą surasti. Vienas iš jų Joga. Mokyklos ženklas ir pavadinimas tai nuorodos į ką nukreiptas mokyklos mokymas. Atrask save, atrask savo centrą, įsitvirtink jame ir kurk savo gyvenimą. Mokyklos šūkis „Įsitvirtinęs Jogoje, pažinęs gyvenimą – imkis veiksmo“. Būk LAISVAS.

Drąsutis

Meditacija iš P. Kutkaičio knygos „Skorpiono šokis“

Tie, katrie įsikimba į gyvenimą, miršta, tie, katrie nebijo mirties, gyvena. Viską lemia Dvasia. Suvokite Dvasią, ją įvaldykite ir jūs suvoksite, kad jumyse yra TAI, kas aukščiau už gyvenimą ir mirtį – kas vandenyje neskęsta, ugnyje nedega.

Magui Dvasia yra abstrakti vien todėl, kad jis žino be žodžių ir minčių, nes magas negali net įsivaizduoti, kas yra Dvasia. Ir vis dėl to, neturėdamas jokios galimybės suvokti Dvasią, magas ja naudojasi (operuoja). Jis ją pajunta, pasišaukia, susipažįsta ir išreiškia savo veiksmais“.


 

 Vienas iš svarbių žodžių Jogoje yra – NEIŠMANYMAS. Suprasti šitą žodį ne paviršutiniškai, intelektualiai, o panirti į gilesnes šio žodžio reikšmes reikia pastangų ir laiko. Tačiau jis labai gerai paaiškina, kodėl mes krentame į gyvenimo duobes? Kodėl darome kvailus žingsnius gyvenime ir nuo jų kenčiame. Kenčiame patys. Kartais mūsų veiksmai atliekami iš neišmanymo sukuria kančią mūsų artimiausiai aplinkai, dar plačiau – bendruomenei, tautai. Visa tai žingsniai, veiksmai kylantys iš neišmanymo GYVENIMO NEIŠMANYMO. Dažnai gyvename išmanydami bankininkystę ir pedagogiką, verslo kūrimą ir teisę, šaltkalvystę ir žemdirbystę. Tačiau gyvenimo žinių trūksta. Kodėl taip galima teigti? Pasižiūrėjus į aplinką: tragedijos asmeniniuose gyvenimuose ir šeimose, kai vaikai skandinami šuliniuose, savižudybės, skyrybos šeimose, išvykstančių iš šalies žmonių skaičius, švietimo sistemos nustekenimas. Valstybėje didžiulei materialiniai resursai skiriami ginklams pirkti ir mažai kreipiama dėmesio į tautos dvasios stiprinimą. Darnos nebuvimas valstybės veiksmuose. Tai rezultatai NEIŠMANYMO.

Labai svarbu NEIŠMANYMĄ patirti savo veiksmuose ir siekti gyvenimo dėsnių pažinimo. Šachmatų žaidime mes galime padaryti ėjimą tik tokį, kokį šiandien turime išmanymą. Ir tai veda mus į pergalę ar pralaimėjimą. Rytoj jis gali būti geresnis. Po metų dar geresnis.

Kiti du labai svarbūs žodžiai atsiskleidžiantys einant Jogos keliu – tai žodžiai ATJAUTA, MEILĖ. Jei suvokiame, JEI GILIAI SUVOKIAME, kad kiekvienas žmogaus blogas veiksmas kyla iš NEIŠMANYMO vietoje pykčio atsiranda atjauta. Blogas veiksmas kyla iš neišmanymo. Ir šitą jausmą pagilina dar vienas gyvenimo dėsnio pažinimas: PRIEŽASTIES – PASEKMĖS. Visos Jogos praktikos padeda giliai suvokti, pažinti šį dėsnį: ką pasėji tą ir pjauni. Padeda ne tik suvokti, bet ir labai gerai pajusti jo veikimą kasdieniame gyvenime ir pajausti pasekmes savo minčių, ištartų žodžių bei veiksmų praeityje. Netinkamai maitinaisi dieną, tavo meditacijos kokybė prastesnė, persivalgei vakar – šiandien sunku daryti asanas, susipykai su kaimynu, praradai ramybę. Pamelavai, paėmei nesavo – žiūrėk jau turi pasekmes. Šiandieninė mūsų būtis tai pasekmė. Ir nieko negali kaltinti. Mes darome kasdienius savo pasirinkimus. Ir darome juos tokius kokį turime šiandieninį išmanymą. Joga vienas iš būdų, vienas iš kelių leidžiančių pažinti gyvenimo dėsningumus. Išbandyk, atrask. Ir tegul šios žinios tampa žinojimu, susigeria į mus ir tampa išmanymu – kuriančiu švaresnes mintis, be pykčio ištariamus žodžius, išmintingus veiksmus. Ir kur čia netiktų žodžiai – išmintis ateina su amžiumi, bet kartais būna, kad amžius ateina vienas. Paskubėkime…Ir dar – išmanymo nenusipirksi.


 

O kodėl Joga?
2016 kovo 5 d.

Ką gali pasakyti apie ananaso skonį, jei nesi jo ragavęs. Kol nesame išbandę Jogos praktikų, bent jau „Nusilenkimų Saulei“ ką mes galime pasakyti apie Jogos “skonį“. Galime būti girdėję pasakojimų, matę filmuotos medžiagos ar perskaitę apie Jogą knygoje. Tačiau kaip jinai veikia žmogus suprasti gali tik pradėjęs praktikuoti. Atsakyti į klausimą kodėl Joga tapo gyvenimo būdu ir darbu reikėtų atsakyti remiantis žiniomis, kurias turėjau kai į rankas 1989 metais pateko Jogesvaro knyga „Jogos sistemos pradmenys“. O tos žinios rėmėsi tik  J. Simonovo romano „Skustuvo ašmenys“ momentiniu epizodu, kur Jogas ypatingu būdu įveikė priešininkus. Mokykloje skaitytos knygos epizodas įsiminė. Įsiminė ir per televiziją matyti vaizdai apie jogus fokusininkus. Prieš tai, besimokant Vilniaus pedagoginiame institute geografijos – kūno kultūros specialybėje teko susidurti su daugeliu sporto šakų, tačiau kada išbandžiau savarankiškai, remdamasis gauta knyga atlikti keletą nusilenkimų Saulei pajutau iki tol nepatirtų pojūčių. Labai gerų pojūčių. Turint patyrimo Jogoje, jau galima ir plačiau atsakyti į klausimą „o kodėl Joga?“. Visų pirma Joga tai nuostabi sveikatinimosi sistema. Veikia ji ne tik fizinį kūną, bet ir žmogaus psichiką. Joga moko būti darnoje su savimi ir aplinka. Labai svarbi ir įdomi filosofinė dalis, kurioje galima atrasti visus žmogaus egzistencinių klausimų atsakymus. Joga tai ne religija. Tai praktikos skirtos kiekvienam. Einant Jogos keliu žmogus tampi subtilesnis, geriau jauti aplinką, pradedi mėgautis šalia esančiais dalykais, nuostabiais dalykais, kurių anksčiau visai nepastebėdavai. Pasaulis tampa įdomesnis, gražesnis. Šis kelias nėra lengvas. Einant Jogos keliu vyksta didžiulis valymasis. Tai ne tik kūno valymasis, bet ir mūsų veikimo gyvenime būdai „valosi“, reakcijos į situacijas keičiasi, mažiau pykstame. Ir šie vidiniai pasikeitimai padeda mums geriau jaustis, pradeda keistis situacijos, randame atsakymus į klausimus kurių iki šiol niekaip nerasdavome. Atsiranda vis didėjantis pasitikėjimas savo jėgomis. Atsiveria netikėtos įžvalgos. Joga tai kelias, labai nelengvas kelias į kalną, kuriuo einant kiekvienas nedidelis savęs pakylėjimas atveria didžiausią spektrą naujų įspūdžių, pojūčių. Rinktis Jogos kelią verta. Bent jau pabandyti….
Drąsutis 


 

2015 gegužės 25 d.

Kai kurie dalykai būna taip arti mūsų, jog mes jų visiškai nepastebime. Tokia ir mūsų asmenybės tamsiųjų dėmių prigimtis: yra kažkas, ko savyje nepastebime, nes tai yra tapę taip neatsiejama nuo mūsų, jog nesąmoningai reguliuoja patį suvokimo procesą. Šis suvokimas yra mūsų matymo priemonė. Aplinkinių tamsiosios dėmės, regis, tokios akivaizdžios. „Jis paprasčiausiai nesupranta“, – supratingai tariame. „Ji nebemato savęs“, – liūdnai pastebime. Kad aiškiai pamatytume SAVO tamsiąsias dėmes, turime atsitraukti ir pažvelgti į jas iš tam tikro atstumo. Dažnai mes trankome galvą į savo neišmanymą, sukamės tų pačių senų problemų rate ir laikomės to paties siutinančio elgesio.

Kaip pamatyti savo tamsiąsias dėmes arba dar kitaip pavadinus, savo šešėlį? Daugumoje atvejų jų pamatyti negalime. Laimei, pasaulis linkęs mums duoti tokių problemų, kurios padėtų atskleisti mūsų silpnybes. Problema prieš mus iš tiesų gali pasitarnauti kaip priemonė kelyje, o ne kaip kliūtis.

Kaip sužinome apie tamsiąją dėmę arba šešėlį? Ji pasireiškia tada, kai susiduriame su ta pačia problema, ta pačia keblia padėtimi, ta pačia nemalonia situacija. Ir nutinka ne tik tas pats dalykas, bet mes lygiai taip pat reaguojame į savo problemą. Tačiau jeigu koks geras žmogus pamėgina paryškinti mūsų tamsiąją dėmę, sukyla gynybos ir pateisinimo jėgos, saugančios mus nuo to, kas akivaizdu. Ką gi surišame abiejų savo batų raištelius ir panašu, kad vėl klupsime. Mumyse įstrigusi tamsioji dėmė skatina surambėti ir suręsti tvirtą gynybinę sieną apie savo nuoskaudas. Turime norėti ir turime būti pasiruošę pamatyti savo tamsiąją dėmę, šešėlį.

Už mūsų tamsiosios dėmės paprastai slypi neaprėpiamas švelnumas, neišgydyta žaizda.

Viena iš pagrindinių priemonių yra įsisąmoninti pirmuosius Patandžali Jogos kelio laiptelius: Jamas ir Nijamas. Labai svarbu tikrinti savo elgesį, mintis, būsenas pagal Jogos etikos principus, neretai net kraštutinėje santykių su kitais aplinkoje. Tada turime galimybe save pamatyti. Jeigu laikomės Jogos kelio, neišvengiamai prieisime prie labiausiai paslėptų mūsų asmenybės būseną įtakojančių veiksnių. Jogos pratybos veda į matymą daiktų tokių, kokie jie yra. Šitai įvyksta per įtampos sukūrimą kūne ir atpalaidavimą bei leidimą iškilti ir išnykti tam, kas yra sąmoningumo lauke. Išmokstame žvelgti su nešališkumu ir užuojauta į nuolat pasikartojančias problemas ir pamėginti suprasti. Užmezgę draugystę su savo ydomis, neišvengiamai būsime vedami SAVĘS LINK.


 

2014 m. lapkričio 18 d.9541565_orig

Kažkas paklausė: ”Ar teisingai sakoma, kad už bloga reikia atsilyginti geru? ”Mokytojas atsakė: “O kuo tuomet mokėti už gera? Už bloga reikia atsilyginti teisingai, o už gera – geru”.
Konfucijus

Savitramdos principai (tęsinys):

1.3 Skaistumas – juslių sutramdymas – brahmačarja – tai visiškas seksualinių instinktų tvardymas veiksmuose, žodžiuose, mintyse. Brahmačarja dažnai suprantama tik kaip celibatas, bet iš tikrųjų ji apima ir visų pojūčių kontroliavimą. Praktikuojant brahmačarją juslinė energija ne užblokuojama, o tiesiog nukreipiama kitais kanalais ir panaudojama giliai meditacinei būsenai pasiekti. Giminės pratęsimas yra stipriausias gamtos imperatyvas, savo galia nenusileidžiantis tik kvėpavimo instinktui. Potraukis seksualinei sueičiai yra toks stiprus, kad dažnai nustelbia išmintį ir racionalumą. Ta pati kosminė energija, kuri sukuria ir palaiko galaktikas ir pasaulius, nuolat vibruoja ir mūsų kūnuose bei protuose. Ši gyvybinė energija, kitaip vadinama universalia prana, mūsų pojūčiams pasiekiamame fiziniame lygmenyje pasireiškia kaip seksualinė energija. Kai ši jutiminė energija nukreipiama tinkamais kanalais, ji gali būti transformuojma į odžą, subtilią, dvasinę energiją ir sukaupiama kūne, daugiausia smegenyse. Odžas – tai kūrybinė potencija, mūsų gyvybinė energija, tai vidinė galia žmogaus, pavertusio savo jausmingumą dvasingumu. Seksualinių patirčių metu ši energija išspinduliuojama ir prarandama. Praktikuodami brahmačarją (susilaikymą) mes išsaugome šią energiją. Daug odžo turinčio žmogaus asmenybė traukia kaip magnetas. Toks žmogus spinduliuoja gyvybingumu ir sveikata, išsiskiria švytinčiu veidu, stipriu balsu, galingu sugebėjimu susikoncentruoti. Kai tokios energijos žmogui trūksta, jame dominuoja pavydas, aistros, plepumas, mieguistumas, nuovargis, dirglumas, išsiblaškymas. Celibatas vakariečio protui yra viena iš sunkiausiai suprantamų ir gerokai svetimų koncepcijų, nors ji nuo neatmenamų laikų per amžius buvo praktikuojama visose pasaulio dvasinėse tradicijose. Kiekviename dvasiniame mokyme būdavo grupė mokinių, kurie atsižadėdavo pasaulietiškų troškimų ir juslinių malonumų. Jogų tradicijoje tokie vienuoliai ir vienuolės vadinami svamiais (svamis) ir saniasinais (sannyasins). Kadangi seksualinis instinktas yra labai galingas, celibatas nerekomenduojamas bet kam. Pasirenkant tokį kelią reikia vadovautis sveiku protu, atsižvelgti į savo amžių, gyvenimišką situaciją, įvertinti savo pasišventimo dvasiniam gyvenimui GYLĮ.

1.4 Nepasisavinimas svetimo – sąžiningumas – astėja. Pavogti – tai reiškia pasisavinti tai, kas jums nepriklauso, tame tarpe ir svetimus nuopelnus, netgi svetimą laiką. Troškimas kitų žmonių nuosavybės sutrikdo proto ramybę. Astėjos praktika padeda kovoti su pavydu bei polinkiu švaistyti. Pinigų kaupimas, persivalgymas, išteklių, arba kieno nors laiko švaistymas, troškimas turėti ar pasiimti daugiau, nei tau būtina – visa tai skirtingos pasisavinimo formos. Vagiliavimas apnuodija sąmonę, verčia jaustis kaltu ir negarbingu žmogumi, dar labiau stimuliuoja troškimus. Ši Jama moko visus reikalus tarkyti sąžiningai ir užsidirbti tik savo jėgomis, ji reiškia ir atsižadėjimą minties, kad išoriniai dalykai gali suteikti saugumą ir laimę. Astėja prigyja tuomet, kada išnyksta godumas. Beveik visuomet sąžiningumą aukojame iš baimės ką nors prarasti – prarasti pinigus, meilę, pareigas, valdžią. GYVENTI SĄŽININGAI GALIME TIK JAUSDAMI STIPRŲ RYŠĮ SU DVASIA. Kai jaučiama vidinė pilnatvė, tuomet nereikia manipuliuoti, veidmainiauti ar apgaudinėti.

1.5 Negodumas – dosnumas – gobšumo atsisakymas –  aparigraha – atsisakymas visų dovanų, nes jos įtvirtina priklausomybės ir karminės skolos ryšius bei siekis įveikti godumą, troškimą kaupti daiktus. Ši praktika turi panašumų, bet ir subtiliai skiriasi nuo astėjos. Stėja – vagiliavimas – tai neteisingi veiksmai kylantys iš ydingo gyvenimo principų suvokimo, o parigraha (savininkiškumas, gobšumas), yra pagrindinė priežastis sukelianti pavydą. Tai dėmesio, pripažinimo, kitų nuosavybės, atlygio troškimas. Šie troškimai pamina pagrindinį gyvenimo dėsnį, teigiantį, jog visi esame vienos egzistencijos dalis ir todėl turime duoti, viskuo dalintis su kitais. Ši Jama atsiranda vidiniam atskaitos taškui iš vyraujančių egoistinių reikšmių pasislinkus link dvasinių. Jogas kuris savo būtį matuoja amžinybės dydžiais, savaime kiekviena mintimi, žodžiu ar veiksmu reiškia dosnumą. Nesubrendusi sąmonė gina savo teritoriją. Brandi atsiveria gausa. Ši Jama nežino, ką reiškia nemėgti. Polinkis kaupti turtą užleidžia vietą dosnumui. Tai nereiškia, kad nustojame džiaugtis pasauliu, – tiesiog nesate jame įkalinti. Jogos metodai, kuriais brandinamas sąmoningumas, padeda atsiskleisti dosnumui, nes ir Gamta yra dosnumo pavyzdys. Ši praktika padeda išvengti prievartos naudojimo, netiesos sakymo ir vagiliavimo; ji sunaikina baimę ir priklausomybę, dovanoja proto skaidrumą ir padeda aiškiau suvokti savo gyvenimo tikslą.

Literatūra:

  1. Religijų istorijos antologija II dalis
  2. Deepak Chopra, David Simon “Septyni dvasiniai Jogos dėsniai”
  3. The Sivananda Yoga Vedanta Centre “Meditacija”

 

2014 m. spalio 16 d.6249_64026_64017_everestas

Žmogus aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada būna taip susirūpinęs dėl savo ateities, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas: žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numiršta, tarsi nebūtų gyvenęs. Dalai Lama

KAI PASITELKUS ĮVAIRIAS JOGOS PRIEMONES, SUNAIKINAMI (SĄMONĖS) TERŠALAI, (NUŠVINTA) PAŽINIMO ŠVIESA IR(SUŽADINA) ATSKIRIANČIĄJĄ ĮŽVALGĄ.

PATANDŽALIO MAHARIŠIO SUSISTEMINTOS JOGOS PRIEMONĖS APIBENDRINTAI VADINAMOS RAJA JOGA – KARALIŠKOJI JOGA. AŠTUONIOS JOGOS PRIEMONĖS(YRA ŠIOS): SAVITRAMDA, SAVIUGDA, KŪNO PADĖTYS, KVĖPAVIMO REGULIAVIMAS, DĖMESIO ATITRAUKIMAS, SĄMONĖS SUTELKIMAS, SĄMONĖS NUKREIPIMAS IR KONTEMPLIACIJA.

  1. SAVITRAMDA – DOROVĖS KODEKSAS – JAMAS:

1.1 Nekenkti gyvoms būtybėms-susilaikymas nuo prievartos – nekenkimas  – taikumas -ahimsa.

Visos dvasinės ir religinės tradicijos skatina žmones gyventi etiškai. Joga tam pritaria, tačiau kartu pripažįsta, kad laikantis rašytų dorovinių taisyklių, sudėtinga pasiekti tobulą santarvę su aplinka.

Patandžalis jamas apibudina kaip natūralų, evoliucionuojančio, nušvintančio žmogaus elgesį.

Nekenkimas yra vienas esmingiausių visų Indijos religinių tradicijų etikos principų. Visi kiti saviugdos ir savitramdos principai kyla iš jo ir tarnauja jam stiprinti. Nekenkti gyvoms būtybėms nei mintimis, nei žodžiais, nei veiksmais, nepadaryti žalos jokiai gyvai būtybei, nesukelti net mažiausios grėsmės aplinkiniams. Šis principas reiškia ir tai, kad turi aktyviai visus mylėti, atleisti, užjausti, apsaugoti kitus, o ypač silpnesniuosius. Mes pažeidžiame ahimsą kai parodome nepagarbą ar išankstinį neigiamą nusistatymą kieno nors atžvilgiu, skleisdami apkalbas ar pykčio bei neapykantos kupinas mintis, atsisakydami padėti skausme ar bėdoje arba pritardami kitų šiurkščiam elgesiui. Remiantis susilaikymo nuo prievartos principus turėtume ramiai ištverti įžeidimus, kritiką, apkalbas, niekada nekerštauti, niekada nepykti, visiems atleisti.

Suvokę, kad mūsų individualybė yra tarsi įsprausta į būties audinį, kad esame jos gija, mes nepajėgsime elgtis taip, kas kenktų mums ar kitiems. Dorovės kodekso laikomės savaime, nes elgtis teisingai mums tampa natūralu ir įprasta. Mintys taikios, žodžiai taikūs ir veiksmai taikūs. Jokios prievartos ir smurto, nes jūsų širdis ir protas kupini meilės žmonėms ir supratimo. Teisinga elgsena vadinama Krija šakti. Nors sanskrito žodžiai – krija ir karma – reiškia „veiklą“, krija yra tokia veikla, kuri nekuria atoveiksmio, skirtingai nuo karmos, kurią lydi atitinkamos pasekmės. Veikiant Krijos šakti lygmenyje, veikla nekuria asmeninių pasekmių šleifo, nes elgiatės paklusdami taisyklėms. Tokią elgseną žmonės dažnai vadina „gyvenimas būties tėkmėje“. Būdami tokios suvokiamybės būvyje, nepajėgsime imtis prievartos, nes visa jūsų esybė bus persmelkta taikumo. Ilgainiui suvokiame, kad tiesa, meilė ir Dievas yra tos pačios bendrosios realybės, būties skirtingi veidai.

1.2 Teisingumas – tiesos sakymas – tiesos laikymasis mintyse ir darbuose – satja.

Teisingumas kyla iš sugebėjimo atskirti tai, ką matome nuo to ką manome. Išminčius Patandžalis tiesą apibudino kaip minties, žodžio ir veiksmo vienybę. Kadangi teisingumas yra vienas iš dvasinio gyvenimo principų stenkimės kalbėti tiesą ir būsime sąžiningi. Labai svarbu sąžiningai galvoti, pajausti nesąžiningos, neteisingos minties atsiradimą, kuri gali iššaukti ir neteisingą veiksmą.

Tai kalbos ir minčių atitikimas išgirstą, pamatytą ar logiškai suvoktą tikrovę. Žodžiai privalo perteiti tikrąjį reiškinių turinį, neiškraipydami jo ir neklaidindami žmonių. Tiesos sakymas leidžia protui ramiai ir aiškiai mąstyti bei atpažinti tiesą, kuri yra visos tikros būties esmė. Tokios praktikos metu mes tramdome save, susilaikome nuo pavydo, ugdome atlaidumą, drąsą, rimtį, kantrybę, gerumą ir meilę. Tai išvaduoja mus iš baimių ir nerimo. Mūsų mintys sutampa su žodžiais, o žodžiai su veiksmais. Daugelis žmonių mąsto viena, sako kita, o elgiasi dar kitaip – tokie įpročiai sukelia tarpusavio nepasitikėjimą ir susvetimėjimą. Sakydami tiesą turime būti labai atsargūs. Tiesa, kuri sužeidžia ar įskaudina, nustoja būti dorybe, – brutalus teisumas nėra teisingas. Netiesa grindžiami polinkiai YRA: gudrauti, išsisukinėti, meluoti, girtis, sukčiauti, priekaištauti, netesėti pažadų. Retai kada sumeluojama vieną kartą. Vienas melas, kaip taisyklė, gimdo kitą, sukurdamas nesibaigiančią apgaulių grandinę, kuri aptemdo sąmonę ir apnuodija pasąmonę. Kai jūsų protą užvaldo neramios mintys, meditacija tampa neįmanoma. Tiesos sakymas suteikia žmogui didelę galią, o trumpalaikė nauda iš teisybės iškraipymo yra tokia menka palyginti su nepatogumu, kurį patiriame dėl melo. Labai svarbu ir sąžiningai galvoti, mąstyti, pajausti nesąžiningos, neteisingos minties atsiradimą, kuri gali iššaukti ir neteisingą veiksmą.

Sėkmės kelyje!

Literatūra:

  1. Religijų istorijos antologija II dalis
  2. Deepak Chopra, David Simon “Septyni dvasiniai Jogos dėsniai”
  3. The Sivananda Yoga Vedanta Centre “Meditacija”

 

2014 m. rugsėjo 24 d.2131093250104181437S600x600Q85

Ištuštinkite puodynę
Zen meistras Nan-in

Jogos principai ir filosofija yra vienas iš raktų, kurio pagalba mes galime atverti savo kūrybinių galimybių lobyną, pajausti gebėjimą siekti sėkmės bet kurioje gyvenimo sferoje. Joga yra vienas iš kelių, ugdančių dvasinių vertybių jėgą, kuri leidžia nepalūžti, atlaikyti gyvenimo išbandymus, didėjantį gyvenimo tempą. Tai kelias leidžiantis pastebėti pasaulio ir savo daromas beprotystes, pastebėti jas ir jų atsikratyti.

Joga yra mūsų individualumo – kūno, proto ir dvasios – susijungimas su visatą persmelkiančiu dieviškuoju protu. Būnant tokioje darnoje, mes išgyvename vis didesnę dvasinę pilnatvę, vis dažniau „stebuklingai“ pildosi mūsų troškimai. Jogoje – susijungus su dieviškuoju protu – mūsų norai ir gamtos norai tampa viena. Savaime sustiprėja mūsų nuojauta ir intuicija, išsiskleidžia vaizduotė ir kūrybiškumas. Gyvenimo prasmė ir tikslas įgauna aiškius kontūrus.

Jogos istorija, Jogos sąvoka. Išminčius Patandžalis „Joga sutroje“ apibendrino ir susistemino nuo seniausių laikų Indijoje žinomus įvairiausius jogos metodus. Tai įtakingiausias joginių pratybų sąvadas, nurodantis aštuoniapakopio išsivadavimo kelią. Joga, pasak Patandžalio, vadinamos disciplinuotos pastangos sutramdyti jausmus ir protą, valdyti fizinę ir psichinę žmogaus prigimtį atskleidžiant kiekviename žmoguje glūdintį dieviškąjį pradą, atrandant galimybę reikštis Jo galiom.

„Joga sūtrų“ sąvadas sudarytas iš keturių skyrių: „Apie kontenpliaciją“, „Apie Jogos pratybas“, „Apie jogines galias“, „Apie išsilaisvinimą“. Tekstas parašytas labai lakoniškoniškomis, sutrauktomis formulėmis (sūtra) ir per kelis tūkstantmečius sulaukė ir sulaukia daugybės komentarų, iš kurių minėtini klasikiniai:

Vjasos „Bhasya“ IV a.

Vačaspatčio Mišros „Tattva-Vaisaradi“ IX a.

Vidžnanos Bhikšaus „YogaVarttika“ XVI a.

Remdamiesi ilgaamžiais žmogaus psichikos stebėjimais ir tyrinėjimais Jogos mokyklos atstovai sukūrė savitą filosofinę sistemą, detaliai išgvildeno įvairias sąmonės būsenas, išanalizavo pasąmonės veiksnius.

Indijoje kiekvienai mąstymo sistemai būdingi per amžius sukurti saviti Jogos metodai. Karališkosios Jogos arba Radža Jogos, kaip dar vadinama Patandžalio Joga, elementų esama įvairiose religinėse apeigose, tantrinėje praktikoje, galima įžvelgti daug Jogos dvasinio tobulėjimo sąsajų su budizmo mokyklų meditacijos metodika. Tarp kitko, senieji budistiniai tekstai teigia, jog ir Buda buvo atsidėjęs Jogos pratyboms.

Įprastinė Žodžio Joga reikšmė – jungti, surišti. Pasak „Joga sūtros“ komentatoriaus Vjasos, Joga yra sąmonės sutelktumas ar kontenpliacija. Vjasos komentatorius Vačaspatiss Mišra savo traktate „Tattva Vaisaradi“ tvirtina, kad Joga turėtų reikšti kontenpliuoti, sutelkti, o ne sujungti, surišti. Kitas žymus komentatorius Bhodža Patandžalio vartotą Jogos sąvoką aiškina kaip siekį ar pastangą atskirti tikrovę nuo to, kas netikra.

Patandžali Joga.

Veiklos joga (Kriya yoga) vadinama bendroji disciplina, parengianti karališkos Radža Jogos pakopoms.

  1. Veiklos jogą sudaro asketinės pratybos, savišvieta ir pasikliovimas Išvara. Asketinės pratybos – pastangos įveikti nesąmoningus savo troškimus ir išgyvendinti juslingumą. Savišvieta – šventų mantrų kartojimas ir šventraščių studijavimas. Pasikliauti Išvara reiškia atsižadėti savo veiklos vaisių aukojant juos Dievui. Šie trys Krija Jogos elementai drauge sudaro saviugdos pakopą. Askezė – kūniškoji, savišvieta – verbalinė, o pasikliovimas Dievu – mentalinė krija jogos dalys. (Swami Hariharananda Aranya.Yoga philosophy of Ptanjal – University of Calcutta,981, p.127) K
  2. Krija Jogos paskirtis – pagilinti kontenpliaciją ir susilpninti sąmonės teršalus. Susilpninti teršalus, Vjasos vaizdingu pasakymu, reiškia „ir ugnyje paskrudinti grūdus“ sumenkinant jų daigumo galią.
  3. NEIŠMANYMAS, EGOIZMAS, AISTRA, PRIEŠIŠKUMAS, TROŠKIMAS GYVENTI – tai penki teršalai.

3.1 NEIŠMANYMAS yra kitų – snaudžiančių, nuslopintų, besikeičiančių ar suvešėjusių – teršalų dirva.

SNAUDŽIANTYS teršalai glūdi sąmonėje ir pasireiškia tik sąveikaujant su konkrečiu juslių (pojūčių) objektu.

NUSLOPINTI teršalai yra tie, kuriems priešinama tam tikra sąmonės veikla. Pvz: neišmanymas slopinamas puoselėjant pažinimą.

BESIKEIČIANTYS – kai vieną teršalą kuriam laikui keičia kitas, pavyzdžiui, suvešėjusi aistra gali pakeisti ar užgožti priešiškumą.

IŠSISKLEIDUSIS – laisvai besireiškiantis sąmonėje teršalas, nuspalvinantys visus jos pažintinius veiksmus. Šie keturi būviai būdingi visiems teršalams, kurių gyvybingumas glūdi neišmanyme (avidya). Sunaikinus neišmanymą, sunyksta ir kiti teršalai.

KAI VISA, KAS LAIKINA, NETYRA, SKAUSMINGA IR NĖRA SAVASTIS, LAIKOMA AMŽINA, TYRA, DŽIAUGSMINGA IR SAVASTIMI, TAI YRA NEIŠMANYMAS.

Neišmanymas ir yra nesiliaujančių pasąmonės įspaudų (samskarų), latentinių instinktų (vasanų) bei karminių veiklos pėdsakų (karmasayas) šaltinis. Samskaros – įvairių anksčiau patirtų ir šiame gyvenime patiriamų objektų įspaudai, nugulę sąmonės gelmėje. Visos mūsų emocinės, pažintinės, mentalinės patirtys egzistuoja pasąmonės tendencijų pavidalu ir, esant palankioms sąlygoms, gali pasireikšti konkrečiais prisiminimais.

Vasanos (glūdėti, slypėti) sąvoka į indų psichologiją buvo įvesta kiek vėliau ir sietina su ankstesnių gyvenimų instinktyviomis tendencijomis, kurios glūdi sąmonėje kaip latentinės potencijos. Kiekvienas žmogus yra daugybę kartų gyvenęs kaip gyvūnas, kurio patirtys suformavo atitinkamus latentinius instinktus – vasanas. Šiame gyvenime reiškiasi tik tos vasanos, kurios randa savo raiškai palankias psichines aplinkybes. Sąmonė visuose gyvenimuose išlieka ta pati, kinta tik jos pasąmonės polinkių pobūdis. Todėl vasanos gali būti vadinamos įgytomis ir šiame gyvenime negeneruojamomis samskaromis, o pastarosiomis mes nuolat kasdieniu patyrimu gausiname savo sąmonės saugyklą, iš kurios samskaros reiškiasi kaip pasąmonės mąstymo, jausenos, elgsenos polinkiai, lemiantys visą mūsų gyvenimiško nesąmoningumo erdvę.

3.2 EGOIZMAS. Jogoje ego vadinamas „ahankara“, kas reiškia „tas, kuris formuoja „Aš““. Patandžalis teigė, kad susitapatinę su ego, susirišame su dalykais, kurie nėra amžini. Tai gali būti prisirišimas prie darbo, prie kūno ar turto. Galime prisirišti prie pažiūrų ar idėjos, kaip kas turi būti. Sutapatindami save su daiktu ar reiškiniu – nesvarbu, kokiu – vadinasi, susikurti priežastį nerimui, nepasitenkinimui ir negalavimams. Ego tarsi riboženklis savo nuosavybę saugo sąvokomis „Aš“, „Mane“, „Mano“, „Man“. Kad jaustųsi saugus, ego turi valdyti, jam dažnai reikia būti pripažintam. Emocinis skausmas dažnai kyla dėl mūsų ego „sužeidimo“: kažkas, ką ego manė valdąs, iš tikrųjų paaiškėja esant ne jo valioje.

3.3 AISTRA (RAGA) – malonumų siekis. “Stiprus malonumų poreikis yra ne kas kita kaip praeities potyrių nesąmoninga apraiška” (Vijnana Bhikšus Yogs Varttika II.7)

3.4 Religinėse hinduizmo ir budizmo tradicijose kančios (duhkha) samprata neturi judėjų religijai religijai būdingo dieviškos „bausmės“ ar krikščioniško dieviškos „malonės“ atspalvio – kančia yra neatsiejamas samsariškos egzistencijos bruožas. Kančia – ne individualus nepasitenkinimas gyvenimu ar laimės antipodas, o esminis kasdienės empirinės egzistencijos požymis. Tad priešiškumas (dvesa) kaip siekis pašalinti kančią kyla iš egoizmo.

3.5 Net išminčių užvaldo prieraišus noras gyventi. Troškimas gyventi – tai visiems būdingas stiprus savisaugos instinktas, neatsiejamas nuo nesąmoningos mirties baimės, kurią patiria net pasąmonės stimulų neatsikratę išminčiai.

Literatūra:

  1. Religijų istorijos antologija II dalis
  2. Deepak Chopra, David Simon “Septyni dvasiniai Jogos dėsniai”

 

2014 m. gegužės 18 d.pic-o1278087942-1.preview

Net prastai savo dharmą atlikti –
daug geriau negu svetimą – puikiai;
eit ne savo keliu – pavojinga,
savu einant, ir mirti – palaima.
Bhagavad Gytos posmas

 Įvadas

Kai gilinamės į senąsias religijas ir dvasines tradicijas, pastebime, kad po gausiais išoriniais skirtingumais slypi dvi esminės įžvalgos, vienijančios jas visas. Tos įžvalgos vadinamos skirtingais vardais, tačiau abi skelbia dvejopą esminę tiesą. Pirmoji tos tiesos dalis mums praneša, kad, būdami „normalios“ psichikos būsenos, dauguma žmonių gali turėti stiprų vadinamąjį disfunkcijos arba net beprotybės elementą. Ko gera, labiausiai prie šios disfunkcijos vertinimo kaip kolektyvinės dvasinės ligos formos priartėjo kai kurie hinduizmo mokytojai. Jie vadina tai žodžiu maja – iliuzijos šydu.

Buda mokė, kad žmogaus protas, būdamas įprastinės būsenos, kuria dukkha – tai gali būti kaip kentėjimas, nepasitenkinimas ar tiesiog vargas.

Krikščionybė skelbia, jog įprastinė kolektyvinė žmonių būsena yra susijusi su „pirmąja nuodėme“. Beje, nuodėmė – tai itin klaidingai suprantamas ir aiškinamas žodis. Pažodžiui išvertus iš senovės graikų kalbos, kuria parašytas Naujasis Testamentas, nusidėti reiškia nepataikyti į taikinį… taigi nusidėti – tai nepataikyti į žmoniškosios egzistencijos esmę. Tai yra gyventi tamsoje, būti akliems, kentėti ir kankinti kitus.

Žmonijos pasiekimai įspūdingi ir neginčijami. Esame sukūrę didingus muzikos, literatūros, tapybos, architektūros, skulptūros darbus. Mokslas ir technika pakeitė mūsų gyvenimą, leido mums daryti ir kurti dalykus, kurie dar prieš porą šimtų metų būtų atrodę lyg stebuklas. Žinoma, žmogaus proto galia didžiulė. Tačiau kaip tik tas protas yra paženklintas beprotybės ženklu. Mokslas ir technika sustiprino žalingą žmogaus proto disfunkcijos įtaką, daromą planetai, kitoms gyvybės formoms.

Naikinantys ir žiaurūs karai, kilę iš baimės, godumo ir valdžios troškimo, buvo įprasti reiškiniai žmonijos istorijoje, taip pat kaip vergija, kankinimai bei plačiai paplitusi prievarta, vykdoma religiniais ir ideologiniais sumetimais.

XX amžiaus pabaigoje mirusiųjų smurtine mirtimi pasiekė per šimtą milijonų.

Tereikia pasižiūrėti dienos naujienas, kad suvoktume, jog masinis pamišimas nesiliovė – jis perdavė estafetę XXI amžiui.

Kitas kolektyvinės žmogaus proto disfunkcijos aspektas yra baisi prievarta, kurią žmonės nukreipė prieš kitas gyvybės formas: deguonį gaminančių miškų naikinimas, piktavališkas elgesys su gyvūnais intensyviosios gyvulininkystės ūkiuose, upių, vandenynų, oro tarša. Skatinami godumo, žmonės visiškai nesirūpina aplinka ir jeigu jų niekas nesustabdys, jie susinaikins patys.

Kolektyvinės beprotystės apraiškos sudaro didžiąją žmonijos istorijos dalį. Jeigu žmonijos istorija būtų klinikinis vieno ligonio atvejis, diagnozė skambėtų taip: „Chroniška paranoja, patologinis polinkis žudyti, smurtauti ir žiauriai elgtis su tariamais priešais, kurie tėra jo paties ligos projekcija į išorę. Ligonis nepakaltinamas, su retais proto prašviesėjimais“.

Baimė, godumas ir valdžios troškimas gimdo ne tik tautų, genčių, religijų bei ideologijų konfliktus, bet ir nepaliaujamai nuodija asmeninius santykius. Tie neigiami veiksniai iškraipo jūsų suvokimą, žmones ir save matome kitokius, nei esame ištiktųjų. Dėl tų veiksmų neadekvačiai vertiname gyvenimiškas situacijas, todėl imamės klaidingų veiksmų, kurie lyg ir privalėtų jus išvaduoti iš baimės gniaužtų bei patenkinti poreikį turėti daugiau, tačiau pasirodo, kad ego yra bedugnė kiaurymė, kurios niekaip užpildyti neįmanoma. Įvairūs dvasiniai mokymai liepia mums atsikratyti baimės ir troškimų, tačiau retai kam pavyksta tai padaryti. Daugelio žmonių dvasinė praktika nepaliečia disfunkcijos esmės.

Komunizmo istorija, iš pradžių įkvėpta kilnių idealų, aiškiai rodo, kas atsitinka, kai žmonės mėgina pakeisti išorinę tikrovę nepakeitę savo vidinės tikrovės, savo sąmonės. Jie kuria planus ir nė nenutuokia, kaip juos iškreips kiekvieno žmogaus turima disfunkcija – jo ego.

Dauguma senovės religijų bei dvasinių tradicijų skelbia tą pačią įžvalgą – mūsų “normalią” psichikos būseną ženklina viena didelė yda. Ši žinia išprovokuoja antrąją įžvalgą: žmogiškoji sąmonė gali patirti virsmą. Hinduistų mokymuose šis virsmas vadinamas nušvitimu. Jėzus mokė, kad tai yra išsigelbėjimas, o pagal budizmą tai yra kančių pabaiga.

Didysis žmonijos pasiekimas nėra meno kūriniai, mokslas ar technika, o mūsų pačių disfunkcijos, beprotystės pripažinimas. Tolimoje praeityje žmonės jau tai suprato. Gautama Sidharta, Lao Dzė. Kai pripažįstame savo beprotystę, imame sveikti ir galime peržengti ego ribas. Negausūs praregėjusieji kreipėsi į savo amžininkus, kalbėjo apie nuodėmę, kančią, iliuziją. Jie sakė: “Pažvelkite, kaip jūs gyvenate. Ar matote, ką darote, kokias kančias sukeliate?” Jie skelbė pabudimą iš kolektyvinio “normalios egzistencijos košmaro ir rodė kelią.

Kai kuriuos mokytojus išjuokė, išplūdo ar nužudė, kitus garbino lyg dievus. Mokymai, aiškinę apie proto disfunkciją, nurodę kelią, kaip atsisakyti kolektyvinės beprotystės, buvo iškraipyti ir galiausiai patys tapo beprotystės ir pamišimo dalimi.

Taigi religija iš esmės ėmė skaldyti, užuot vienijusi. Užuot numalšinusi prievartą ir neapykantą, ji pagimdė dar daugiau prievartos ir neapykantos, dar labiau suskaldė žmoniją; skilo net patys tikėjimai. Religija tapo ideologija, tikėjimo sistema, kuri tiko žmonėms – šie galėjo ja pasinaudoti ir tebesinaudoja, idant sustiprintų savo klaidingą “aš” pajautimą. Prisidengę religija, žmonės galėjo jaustis “teisūs”, o kitus laikyti “paklydėliais”. Neretai tuo pateisindavo žmonių žudynes. Žmogus sukūrė “dievą” tokį, koks buvo pats.

Ir vis dėlto… kad ir kokios beprotybės buvo vykdomos įvairių religijų vardu, TIESA, kurią jos skelbia tebešviečia. Nors ir blausi, ji prasismelkia pro daugiasluoksnę iškraipymų ir klaidingų interpretacijų uždangą. Tačiau jūs tos Tiesos nesuvoksite, jei jos pirmiau nerasite jos savyje.

Nubudusių žmonių dėka šalia pagrindinių religijų atsirado mokymai, kurie ne tik dar kartą atrado, bet kai kuriais atvejais net sustiprino pradinį mokymą. Pavyzdžiui, ankstyvojoje ir viduramžių krikščionybėje atsirado gnosticizmas ir misticizmas, islamo religijoje – sufizmas, judaizme – hasidizmas ir kabala, hinduizme – advaita vedantos mokymas, budizme – dzenas ir dzogčenas. Dauguma šių mokyklų griovė nusistovėjusias šventųjų garbinimo tradicijas. Kitaip nei vyraujančios religijų kryptys, tų mokyklų mokymai akcentavo vidinį virsmą ir naujo suvokimo būtinybę.

Pasaulyje vykstant vienai krizei po kitos, didėjant gyvenimo tempui, žmogui yra būtina dvasinių vertybių jėga, leidžianti nepalūžti, atlaikyti gyvenimo išbandymus, leidžianti atsilaikyti prieš didėjančius išmėginimus. Žmogui reikalingas kelias su vertybinėmis nuostatomis, kelias leidžiantis pastebėti pasaulio ir savo daromas beprotystes, leidžiantis pamažu atskleisti ir pamatyti savo paties daromas beprotystes, nuodėmes ir nepalūžus, beprotystes šalinti, iškuopti save.

ESMINĖ PABUDIMO SĄLYGA YRA NEPABUDUSIO SAVĘS ATPAŽINIMAS, TAIP PAT ATPAŽINIMAS KOLEKTYVINIO MĄSTYMO PROCESŲ, KURIE ĮTVIRTINA NEPABUDIMO BŪSENĄ.  Reikia pažinti netikro „aš“ – EGO veikimo principus ir pamatyti, kaip jie pasireiškia individualiai ir kolektyviai. Kol nesuprasime, kaip veikia ego, savęs nepažinsime ir nuolatos klysime mėgindami su ego susitapatinti. Kitaip tariant mus užvaldo  tariamas “aš“. Atpažinimas yra vienas būdų pabusti. Kai suvokiate savo nesąmoningumą, ima rastis sąmoningumas, o tai jau yra pabudimas. Neįmanoma įveikti savo ego ir laimėti, lygiai, kaip neįmanoma kovoti su tamsa. Viskas, ko reikia, yra SĄMONĖS ŠVIESA.

Dar vienas iš mūsų epochos bruožų  yra nemokėjimas gyventi dabartyje, o dar labiau gyventi dabartimi. Gyvename viena diena į priekį, už šimto metrų nuo tos vietos, kur esame. Noras visada būti ten, o ne čia. Todėl ir nesusitinkame su savimi, nes mūsų „aš“ yra ten, o ne čia.

Per daug dažnai, per daug lengvabūdiškai mes nedalyvaujame tame, ką darome. Trūksta dėmesio, todėl nukenčia intencijos. Ir tai kas išeina iš mūsų rankų neturi gyvybės. Miręs darbas, bereikšmis gestas, negyvas žodis, neatskleidžiantis širdies ir dvasios. Daryti geriau – visų pirma būti čia.

Būti Jogu – uždėti tam, kas daroma, buvimo antspaudą, tai būti gyvu ženklu širdies, kuri plazda atliktame veiksme arba pasakytame, tiksliau išreikštame žodyje. Būti Jogu reiškia ieškoti savo tikrojo AŠ. Jeigu mums sugrąžinama ramybė, jeigu  sušvelninama mūsų prigimtis, tai daroma tam, kad šios ramybės ir šio švelnumo dėka ištobulintumėme tai, ką turime daryti. To dėka mes tampame mes, mes valdome save.

Jogos principai ir filosofija gali tapti mums tuo raktu, kurio pagalba mes atveriame savo kūrybinių galimybių lobyną, pajaučiame gebėjimų siekti sėkmės bet kurioje gyvenimo sferoje.

Joga yra mūsų individualumo – kūno, proto ir dvasios – susijungimas su visatą persmelkiančiu dieviškuoju protu. Būnant tokioje darnoje, mes išgyvename vis didesnę dvasinę pilnatvę, vis dažniau „stebuklingai“ pildosi mūsų troškimai. Jogoje – susijungus su dieviškuoju protu – mūsų norai ir gamtos norai tampa viena. Savaime sustiprėja mūsų nuojauta ir intuicija, išsiskleidžia vaizduotė ir kūrybiškumas. Gyvenimo prasmė ir tikslas įgauna aiškius kontūrus.

Literatūra

1. Eckhart Tolle  “Naujoji žemė”

2. Deepak Chopra, David Simon “Septyni dvasiniai dėsniai”

3. Giuseppe Colombero “Vidinio išgijimo kelias”

 

 

Reklama

Įrašo “Apie Jogą” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Žmogaus tamsioji dėmė arba šešėlis | Joga - savęs link

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s