Skaitiniai

2017 rugsėjo 19 d.

Du vilkai

Kažkada seniai vienas garbingas senolis aiškino anūkui svarbią gyvenimo tiesą.

-Kiekvieno žmogaus viduje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų grumtynes. Vienas vilkas yra blogis – pavydas, melas, godumas, savanaudiškumas… Kitas vilkas – gėris – taika, meilė, atjauta, tiesa, gerumas, ištikimybė…

Mažasis berniukas, sujaudintas senelio žodžių susimąstė. Paskui paklausė:

-O kuris vilkas galiausiai laimi?

Senelis šyptelėjo ir atsakė:

-Visada laimi tas vilkas, kurį tu maitini.

 

2016 balandžio 22 d.

Tikrasis jūsų „AŠ“ – tai tykusis amžinasis stebėtojas. Priešingybė – būtis, kurios „svorio centras“ yra išoriniuose objektuose. Tuomet jūsų būseną lemia tai, kas vyksta išorėje, t.y. situacijos, aplinkybės, žmonės, daiktai. Kad jaustumėtės saugūs ir reikšmingi, jums reikalingas kitų pripažinimas ir jo nuolat siekiate. Savimonės svorio centrui esant išorėje, jūs visuomet laukiate aplinkinių reakcijos į savo mintis ir elgesį; tai būsena, kupina įtampos ir baimingumo.
Kai atramos taškas yra ego, tuomet savimonės centras nusikelia į išorę. Tačiau ne ego yra tikroji jūsų ašis. Tai veikiau socialinė kaukė, jūsų atliekami vaidmenys. Vieną akimirką atliekame draugo vaidmenį, kitą – nedraugo. Būdami su tėvais, atliekate vaiko vaidmenį, o būdami su vaikais – tėvo ar mamos. Vieną vaidmenį atliekame bendraudami su savo viršininku, kitą – su pavaldiniais.
Jūsų socialinei kaukei žūt būt reikia pripažinimo, ji trokšta valdyti, nes tik valdydama ji gali egzistuoti. Taigi, jūsų ego patiria nuolatinę baimę, kad gali prarasti įtaką, kontrolę ir valdžią. Tačiau tikrasis Jūs yra jūsų siela, visiškai nepriklausanti nuo išvardytų dalykų. Ji atspari kritikai, nebijo išbandymų, nesijaučia už nieką nei žemesnė, nei viršesnė. Jūsų siela žino, kad visi aplinkiniai yra tokie patys kaip ir ji, tik su skirtingu rūbu.


2016 sausio 19 d.

Water is one essence: drunk by a cow it becomes milk, drunk by a snake it becomes poison
The same experience may happen to two people, but they will make something completely different out of it. Not only will their reactions be dissimilar, but even how they conceive of what has happened to them. Our attitudes to life create our experience of life. Master Hakuin once demonstrated this to a Samurai warrior who asked to be taught about heaven and hell. Hakuin took one look at the warrior and began insulting him. The warrior was enraged and drew his sword in anger. “There,“ said Hakuin, “That’s hell.“ Realizing that the master had risked his life to give a practical demonstration of his teachings, the Samurai fell to his knees in gratitude. “There,“ said Hakuin, “That’s heaven“.
Timothy Freke “The Zen koan card pack“


…dabar jūs turite suprasti tris žodžius. Pirmas žodis – “abejonė“, antrasis – “tikėjimas“, o trečiasis – “pasitikėjimas“… Abejonė – tai neigiamas požiūris į bet ką. Ką beišgirstumėte, iš pradžių į viską pažvelgsite neigiamai, jūs tiesiog “prieš“, todėl rasite priežasčių, racionalių paaiškinimų, pateisinančių jūsų neigiamą požiūrį. Egzistuoja ir tikintis protas. Jis panašus į aukštyn kojom apverstą abejojantį protą. Tarp jų nėra didelio skirtumo. Šis protas viską vertina teigiamai, norėdamas apginti savo požiūrį, jis ieško priežasčių bei racionalių paaiškinimų. Abejojantis protas slopina tikėjimą, tikintis protas slopina abejones. Iš esmės jie yra vienodi, jų kokybė nesiskiria.
Bet yra ir trečias proto tipas, kuris nebeturi abejonių, o dingus abejonėms, dingsta ir tikėjimas. PASITIKĖJIMAS – tai ne tikėjimas, pasitikėjimas – tai meilė. Pasitikėjimas nėra tikėjimas, jis nėra dalis, tai visuma. Pasitikėjimas nėra tikėjimas, nes jame nebėra abejonės. Pasitikėjimas – ne loginis pagrindimas: nei “už“, nei “prieš“, nei taip, nei kitaip. Jis yra pasitikėjimas, gilus pasitikėjimas, meilė. Jo neįmanoma racionaliai paaiškinti, jis paprasčiausiai yra. Ką gi tuomet daryti?
Nekurkite tikėjimo vietoj pasitikėjimo. Tiesiog nereaguokite nei į tikėjimą, nei į abejonę. Skirkite energiją vis gilėjančiai meilei. Mylėkite stipriau, mylėkite besąlygiškai. Kai mylite, jūs tiesiog giliai panyrate į meilę – meilę dievybei, pasirinktam keliui, viskam kas jus supa: medžiams ir akmenims, dangui ir žemei. Pati jūsų buvimo kokybė tampa meilės išraiška. Tada gimsta pasitikėjimas. Esant pasitikėjimui – žinios tampa žinojimu.
Osho


Esminė visų problemų problema YRA PATS PROTAS. Pirmiausiai būtina suprasti, kas yra protas, iš kokios medžiagos jis sudarytas; ar jis realybė, ar tik procesas, ar jis materialus, ar panašus į sapną. Nesuprasdami savo proto PRIGIMTIES negalime išspręsti nė vienos savo gyvenimo problemos. Mes galime labai stengtis, bet bandydami išspręsti pavienes asmenines problemas mes pasmerkti nesėkmei. Net jei išspręstumėme vieną ar kitą problemą, tai nepadės, nes esmė taip ir liks nepaliesta. Nebandykite spręsti asmeninių, pavienių problemų – tokių problemų nėra: pats protas yra problema. Bet protas labai giliai paslėptas; todėl aš vadinu jį šaknimi – jis nematomas. Kai tik jums kyla problema, ji yra paviršiuje, jūs galite ją matyti, o tai mus ir suklaidina. Visuomet atminkite: tai, kas matoma, nėra esmė. Esmė niekada nėra matoma, ji visuomet paslėpta. Niekada nekovokite su tuo kas matoma: tai kova su šešėliais. Jūs išseksite, bet savo gyvenimo nepermainysite; tos pačios problemos kils vėl ir vėl. O faktas yra toks: reikia išspręsti proto problemą
OSHO


Neišeik pro duris ir pažinsi pasaulį. Nedirsčiok pro langą ir išvysi kelius. Juo toliau nukaksi, juo mažiau žinosi.
Tad išmintingas žmogus neina ir žino; nežiūri ir permato; neveikia ir nuveikia.
Laozi
……..
Laozi nevertino išorinio patyrimo; jis pripažino tik vidinius išgyvenimus ir intuityvų tiesos suvokimą. Jis manė, kad iš prigimties žmogaus siela yra švari ir skaisti tarytum veidrodis ir kad būtent tame “slėpiningame veidrodyje“ galima pamatyti tikrąjį, neiškreiptą jį supančių daiktų atvaizdą. Todėl tik atsisukęs į savo vidinį pasaulį žmogus gali įsiskverbti į išorinio pasaulio esmę ir perprasti jo “kelius“ – gamtoje veikiančius raidos ir kitimo dėsnius.
Kartu Laozi pamini kitą problemos pusę. Įsivaizduodamas sielą kaip veidrodį, kuris padeda pažinti aplinką, jis taip pat mano, kad žmogus, visą dvasios ir proto energiją nukreipęs pirmiausia išorinėn veiklon, rizikuoja prarasti regėjimo galią, nes sulig kiekvienu žingsniu, žengtu tolyn nuo savęs, jo “veidrodžio“ paviršių užkloja vis didesnis dulkių sluoksnis. Tad norint gilintis į išorinį pasaulį ir suvokti jo pamatinius dėsnius iš pradžių reikia išmokti stebėti patį save, apsivalyti nuo geismų ir troškimų, sulaužyti vidines užtvaras, trukdančias tobulėti, kol galų gale pavyks pasiekti sąmonės nušvitimą ir nedrumsčiamos ramybės būseną.
Ištrauka iš knygos “Laozi“


Ateis savaitgalis ir padarysiu viską, ko nespėjau padaryti dabar. Iki savaitgalio turiu išsilaikyti. Ar šie žodžiai jau girdėti? Ar mintis, kad šią akimirką gyvenimas dar nėra tobulas, bet greitai pagerės? Visą savaitę gyvename laukdami savaitgalio, o savaitgalį jau bijome galvoti apie ateinančią darbo savaitę?
Prisipažinkime: kaip dažnai atidėliojame dalykus, kuriuos būtinai norėjome padaryti manydami, kad laikas yra netinkamas.Taigi, kodėl? Ar dažnai vėliau padarydavome tai, kas kadaise atrodė itin svarbu? “Retai. Iš tiesų, per daug retai“.

Niekada nelaukime kol turėsime laiko. Išmokime gyventi Čia ir Dabar bei suvokime akimirką ir jos laikinumą. Būtina suprasti, kad kiekvienai savo gyvenimo akimirkai, nepriklausomai nuo to, ar ji mus džiugina, ar liūdina, ar leidžia būti dosniam, ar godžiam, laimingam ar piktam PRIVALOME JAUSTI PAGARBĄ kurios ji nusipelno: PAGARBĄ KAIP SAVO GYVENIMO DALIAI.
Nesivaikyk praeities
Ir neklaidžiok ateityje.
Praeities jau nebėra.
Ateitis dar neatėjo.
Gyvenimas yra Čia ir Dabar.
Buda
Išmokime gyventi tobulai ŠIĄ AKIMIRKĄ!


Neišmanymą galima palyginti su naktimi, aptemusia nuo debesų. Sluoksnis po sluoksnio atidengiamas dangus. Tai sluoksniai, vedantys į supratimą. Debesims nuslenkant pamažu atsidengia žvaigždės, pats Mėnulis. Šitaip atsiveria supratimas. Tačiau jis – dar ne diena. …
Sąmonė aušta kaip rytas, keldama sielą iš proto ir kūno skatinamo miego. Tas miegas it koks kalėjimas. Gal ir norėtų kažkas pabusti iš jo, bet protas labai stiprus. Jis kaip piktas burtininkas, prikuriantis norinčiam ištrūkti daugybę sapnų, kuriuos jis norėtų matyti, ir sakantis, kad tie sapnai ir yra tikriausia realybė. Ko nepadaro jis, atlieka kūnas, signalizuodamas apie savo poreikius. Iš tokio kalėjimo sunku ištrūkti. Tačiau tas, kuris nori ištūkti, iš pradžių turi suprasti, kad tame kalėjime sėdi. Ir baisiausia, jog sėdi savu noru, nes tas kalėjimas pakankamai … patogus… Taigi teks tų patogumų atsisakyti… Tik šitaip ima brėkšti kiekvieno sava diena ir pamažu kilti saulė.
Tačiau net ir dienos ne visos aiškios būna: kartais jos – debesuotos, kartais – lyja arba dangus visai aptrauktas. Tai laikini išbandymai tiems, kurie bunda. Juos reikia pereiti…Išbandymai visada lydi einančius keliu. Jie skaidrina sąmonę ir ją brandina.
Ištrauka iš knygos: A. Ilgevičienė „ Egipto istorijos. Mažoji Izidė“

2015 balandžio 30 d.

Kad ir kurį kelią pasirinktume, visi jie iš tikrųjų veda niekur. Ir vis dėlto pasirinkti turime. Pasirinkę sunkesnį – augimo ir tobulėjimo, savęs atradimo kelią, patirsi daug džiaugsmo. Jei iš baimės būti savimi pasirinksi kitą, lengvesnį – susitaikymo kelią, baimė kaliaus kartu su tavimi ir nuolatos tave luošins.

Juk svarbu ne tikslas, o kelias. Tikslo nėra.

Niekas šiame pasaulyje taip neprimena Dievo, kaip tyla. Tik skirk jai dėmesio. Atrask ją tarp garsų, net tarp tariamų žodžių. Tokia praktika suteiks didžiulę vidinės ramybės dozę. Neįmanoma skirti dėmesio tylai , jei nesi nurimęs savo viduje.

Kad ir kokio amžiaus būtum, kad ir ką išgyventum, rask jėgų plaukti tolyn gyvenimo upe – aukštyn prieš srovę. Kiekvienas yris daro tave stipresnį…, saugo tavo kūno ir dvasios jaunystę. Juk tik negyvos žuvys plaukia pasroviui. Kad ir kokio amžiaus būtum – sutik naujus žmones, pradėk naujus darbus, patirk naujus stebuklus. Plaukdama prieš srovę, priplauksi ir ramius užutėkius, kur galėsi pailsėti ir atgauti jėgas prieš naują vingį, naujas užtvankas ar akmenų rėvas. Kad ir kokia būtų tavo gyvenimo situacija dabar, ji pasikeis, kaip pasikeis upės, kuria plauki, srovė ir ją supantis peizažas. Tik tu nepasikeisi, nes visą kelią būsi savimi.

Turėk tikėjimą. Bus lengviau plaukti. Aš tikiu gamtos balansu, jos tvarka ir teisingumu. Tikiu, kad mes visi gimdami, kaip sakė psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, gavome pusiau pilną stiklinę. Visiems atseikėta po lygiai. Niekam neduota nei daugiau, nei mažiau. Jei gamta tau davė talentą, galbūt nedavė sveikatos, jei davė grožį, tikriausiai nedavė valios ar proto. Galingieji ir turtingieji galbūt turi rimtų problemų šeimoje, o varguoliai gali būti labai laimingi. Apsidaryk aplinkui ir pamatysi, kad taip ir yra. Todėl neverta niekam pavydėti – kiekvienam kažkiek duota ir iš kiekvieno lygiai tiek pat atimta. Ką veikiame su savo puse stiklinės – mūsų pačių valioje. Verkiame, kai tas pesimistas, kad ji pusiau tuščia, ar džiaugiamės, kad mūsų stiklinė – pusiau pilna, ir dalijamės tuo džiaugsmu su kitais?

Taip pat tikiu gyvenimo ciklais, kalnais ir pakalnėmis, riebių ir liesų karvių metais. Tikiu, kad nė vienam iš mūsų nėra užkrauta didesnė našta, negu pajėgiame panešti – kad ir kaip kartais skųstumės užgriuvusiais sunkumais.

Tačiau svarbiausia – tikiu savo ir tavo nemirtingumu. Juk energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, ji tik pereina iš vienos formos į kitą toliau. Visatoje jos visuomet lieka tiek pat.

Ištraukos iš R Vanagaitės knygos „Ne bobų vasara“

2015 vasario 19 d.

Kary, nesustok, tavo gyvenimo paskirtis – laisvės ir jėgos kelionė po šį nuostabų pasaulį. …

Devintą dieną Hierofantas tarė savo mokiniui: „Šiandien mes eisime Horo (Dvasios ) keliu. Žiūrėk. Keturios ypatybės išskiria klajūną: 1. Jo kelias eina per dykumą; 2. Ant jo galvos kapišonas; 3. Vienoj rankoj lazda; 4. Kitoj žibintas. Dykumoje jis jaučiasi lyg su šaknimis išrautas, nes ėmė suvokti šviesos ir gyvenimo magijos sferas. Tai Dvasios namai. Dvasia traukia per dykumą, čia jos nevaržo kūnas, negundo aistros, neriboja laikas ir erdvė. Todėl žmogus, kurį valdo Dvasia, yra gyvenimo klajūnas.

Kapišonas taip pat reikšmingas. Klajūnas negali dairytis į šalis, o žiūri tik į priekį. Taip atsitinka žmogui, kuris ėmė suvokti savo paskirtį. Jis nesijaudina dėl praėjusio gyvenimo, nesiekia šio pasaulio malonumų, nes tai trukdo vystytis dvasiškai. Jis nori tapti tuo, kuo nusprendė – Kariu. Lazda simbolizuoja knygų išmintį. Tai klajūno atrama. Jis turi likti tvirtas ir ryžtingas, negailestingai šalinti kliūtis, trukdančias Dvasiai. O svarbiausios kliūtys yra aistros ir kūno niekingi malonumai. Jie nukreipia nuo tikslo. Todėl reikalinga atrama – išminties lazda.

Žibintas klajūnui rodo kelią, nušviečia kliūtis – akmenis, duobes, šnypščiančias gyvates, lempa nušviečia tik nedidelę tako atkarpą, nes jei klajūnas matytų visą savo kelią, kuris driekiasi per epochas, jei matytų jo laukiančius išbandymus, tai galėtų jį sugniuždyti.

Dabar eik, sūnau, ir atmink: buvai vienas gimdamas, būsi vienas mirties akimirką, ir vienas turi atsakyti prieš nepermaldaujamą Teisėją. Eik ir mokykis“

285 pus.

Einu. Einu ir savo kelyje prismaigstau gairių, kad matytųsi iš tolo. … tegul jos rodo, jog esu Čia ir Dabar. Ką galima pasakyti apie tokį kelią. Žodžiai nereikalingi, juo REIKIA EITI. Ir tegul ta kryptimi traukiantys ieškotojai žiūri į gaires ir ūmai suvokia, kad jie yra amžinajame Čia ir Dabar. Ir tegul iš šio taško atlaiko begalybės puolimą. O gairės – tai Nagvalio deimančiukai: magiškos tiesos.

285 pus.

KARIO GYVENIMO GAIRĖS

Gyvenimas

Kario gyvenimas turi būti santūrus.

Jei nori tapti kariu, neišbarstyk asmeninės jėgos

Sujauktam gyvenimui.

Visiška beprotybė kitokio gyvenimo geisti,

Jei nori laimingas būti, priimk save toks, koksai esi,

Ir iššūkius sutik garbingai, bet nesislėpk kampe,

Nepataikauki nei savigailai, nei savo svarbai.

Iššūkis

Didžiausias Kario iššūkis – aistringai mylėti,

Mylėti gyvenimą, o kartu ir save.

Ir likti nesukaustytam gyvenimo,

Paleisk tu jį nuo pavadžio.

Karys nesiekia tikslo, bet ieško laisvės Begalybėj,

O laisvė – tai Dvasios gelmių pažinimas.

Karys kovos lauką renkasi pats ir iššūkių nevengia,

Beprasmė kova, kuri nieko neduoda.

Valia

Karys pripildo atmosferą savo nepriekaištinga valia.

Jis veikia žinodamas, kad visa kas gyva susiję,

Tik kvailys gali mesti iššūkį tokiai Kario valiai,

Nes jis mestų iššūkį šventajam Visatos Ereliui.

Meilė

Meilė pačiam sau – tatai ne egoizmas,

Tai pagarba sau dėl teigiamų savybių.

Kodėl tūlo žmogaus gyvenime nėra meilės, sėkmės?

Dėl jo neapykantos sau, kurią jis užkrauna kitiems.

Jis negali pamilti savęs tokio, koksai jis yra.

Nerimas

Nerimas verčia žmogų į gyvenimą beprotiškai kabintis,

Kad ir koks jis būtų.

Toks prisirišimas išsekina ir jį ir pasaulį.

Likimas

Karys žino, kad kiekvieną jo žingsnį likimo jėgos seka,

Tai visų būtybių tikrieji valdovai.

Bet jis dėl to nesiskundžia, nepuola į neviltį,

Priešingai, jaučias esąs išrinktasis

Ir stebis nudžiugęs, kodėl jį Jėga pasirinko.

Kova

Erelis jėgos dovanos neduoda tiems,

Kas per silpnas kovoti dėl asmeninės galios.

Tik vienu būdu sustiprėsi – kovodamas:

Tik kovodamas tu sustiprėsi, ir kuo sunkesnė kova,

Tuo tapsi stipresnis ir pats.

Kova dėl savo jėgos yra kova už savo išlikimą.

Ir čia nerasi taisyklių, nes pasaulis nenuspėjamas,

Jėga meta iššūkį Kariui ir panaudoja bet kokius būdus.

Baimė

Baimė daugiabriaunė, nespėja mokinys vieną atbrailą peržengt,

Iškyla kita.

Jei mokinys bent kiek pasiduoda baimei, jis pralaimi,

Jis pralaimi visiškai, nes baimė išsekina.

Į baimę veidu atsigręžk ir tu ją įveiksi,

Persekiok ją – nepasiduok, ir ateis toks momentas,

Kai pajusi, jog baimę valdai.

Tai košmariškas valios iš bandymas.

Baimė yra didysis visatos velnias…

Jėga

Kai savyje mokinys pajunta jėgą, jis tampa meistru

Ir liaujasi būt kasdienybės vergu.

Tada jo įsakymai intuitiškai vykdomi

Ir jo gyvenimo jėga aplinkiniams žavesį kelia,

Ir jo ryžtas įkvepia.

Būtent tada Karys susiduria su dideliu iššūkiu –

Kaip nepasiduot jėgos pagundoms,

Netapti diktatorium, tenkinančiu vien savo įgeidžius,

Nes toks žmogus – tik pasišlykštėjimą kelianti karikatūra,

Kadangi ištrinta jo sąmonė.

Ramybė

Karys aiškiai suvokia tarpusavio sąveikos dėsnį

Ir jaučia kiekvieną gyvą būtybę, atsidūrusią jo kelyje,

Tarsi ji tiesėsi ir palietė Kario esybę.

Ir jis suvokia, kad visos gyvenimo formos

Turi praeiti vienu keliu.

Tada jis pajunta tikrą ramybę.

Neprisirišimas

Karys prie nieko neprisiriša,

Jis neprisiriša prie artimųjų, prie giminių, draugų,

Kasdienybės sąlygų, minčių, jausmų, veiklos.

Stojęs į Kario kelią, jis rimtai tvirtina –

KARYS NIEKADA NEMELUOJA –

Kad savo amžiaus nežino.

Bet jis su gyvenimu surištas tuo, kad yra Karys.

Jis atsidūręs kvailybės pasaulyje,

Bet kartu iškilęs virš jo kaip jėga.

Ir jis su savimi nuolankiai susitaiko.

Sustabarėjimas

Jei žmogus nuolat verda savo jausmuos ir jiems pataikauja,

Svarbai, savigailai, pranašumui ar nepilnavertiškumui,

Aukštam dvasingumui ar Dvasios skurdui,

Jis yra sustabarėjęs, sustingęs

Ir gyvenimo dovanos suvokti negali –

Širdies keliu eiti negali.

Tikėjimas

Svarbiausia toltekų kario nuostata yra tokia:

JIS TURI TIKĖTI.

Mintys ir jausmai yra veiksniai,

Jie veikia mūsų gyvenimą ir supantį pasaulį

Kaip ir fiziniai veiksniai.

Tik anie tikėjimo veiksniai kur kas stipresni.

Bet žmonės klysta manydami, kad jų mintys, jausmai

Yra neveiksmingi.

Egoizmas

Egoizmas – didžiausia Kario kelio kliūtis,

Vadinasi ir iššūkis.

Žmonės egoizmą garbina tarytum dievybę ir jam tarnauja.

O egoizmas pasaulį skaldo dalimis:

Aš čia, pasaulis ten, nors visa yra viena.

Egoizmo jėga labiausiai sekina,

Jos veikiamas žmogus visad jaučiasi apgautas

Arba pernelyg svarbus.

Jis jaučia esąs arba nusikaltėlis, arba auka.

Bet egoizmo neatsikrato nė vienas žmogus,

Nes tai neatskiriama egzistencijos dalis,

Tik Karys egoizmą panaudoja tikslingai ir į vietą

Pastato.

Įsivaizdavimas

Kaip žmogus įsivaizduoja save – nuo to priklauso

Vidinis dialogas.

Mes esame tokie , kuo save laikom

Ir mūsų gyvenimai vystosi, kaip juos įsivaizduojam.

Asmeninė istorija – tai tavo paveikslas,

Jis toks, koks tavo požiūris į pasaulį.

Bet karys žino, kad PASAULIS NE TOKS, KOKS ATRODO.

Savo asmeninę istoriją karys ištrina kitų akyse,

Sulaužo sustabarėjusį modelį,

Save panardina į rūką.

Antraip jis pasikeist negalėtų,

Nes pažįstami jį vis grąžintų į to pačio modelio rėmus.

Amžinasis Aš

Ištrynęs asmeninę istoriją, sustabdęs vidinį dialogą,

Karys, kaip sakyta, savo amžiaus nežino,

Tampa be gimdytojų, giminių ir šeimos,

Tik tuomet jis sužino, kad jis – ne fizinis kūnas,

NE FIZINIS KŪNAS, BET AMŽINASIS AŠ.

Nuodėmė

Tikrovėj nėra nuodėmių, nuodėmė tik viena:

KAI ŽMOGUS NEATLIEKA SAVO PASKIRTIES,

Neatsiskleidžia kaip magiškoji visatos esybė,

Todėl negyvena, kaip turi gyventi Dievo tvarinys.

Jis vengia iššūkių, nes mano nesugebės jų įveikti,

Jis pasijunta auka ir aukomis paverčia aplinkinius.

Toks žmogus „neatgailauja“ ir jam „neatleidžiama“.

Pasaulio sustabdymas

Karys žino: bet koks požiūris į pasaulį ribotas,

Todėl atsikrato bet kokių požiūrių

IR TOKIŲ BŪDU SUSTABDO PASAULĮ.

Jis liaujasi tvirtint esąs aplinkybių auka,

Nepataikauja savo svarbai ir nekartoja esąs nereikšmingas.

PASAULIO SUSTABDYMAS – TAI NAUJO GYVENIMO PRADŽIA.

Tai vidinis širdies balsas, o ne tušti proto svaičiojimai.

Tai Dvasios beldimas į tavo duris, skubėk jas atverti!

Prigimtis

Pasaulio sustabdymas – tai magiškas momentas:

Kai aplinkui viskas liaujasi būti tuo, kuo buvo visąlaik,

Tai momentas, kai magas grįžta į žmogaus tikrąją prigimtį,

Į tikrosios prigimties buveinę,

Tai laisvė absoliučioji,

Pabaiga gyvenimo kurį tu žinojai.

Ir tu turi palikti savo draugus,

Nes kario keliu eit negali, vilkdamas ant nugaros

Asmeninę istoriją.

Tavo asmenybė miršta ir nepažįstamam pasauly atsiduri

Vienui vienas.

Mirtis

Jei žmogus suvokia, dėl ko jam verta gyvent,

Jis turi suvokti, dėl ko jam mirti verta,

Jei tau nėra dėl ko mirti,

Kaip gali tvirtinti, kad gyvent yra dėl ko?

Karys visiškai perpratęs faktą,

Kad yra būtybė, einanti keliu į mirtį.

Mintis apie mirtį labiausiai išblaivo.

Jei elgiesi taip, tarsi niekad nemirtum,

Kaip įžūliai vaikiškai elgies…

Begalybė

Karys yra ne bandos gyvūnas, bet vienišas paukštis,

Kario menas – sugebėti paklust kiekvienai Begalybės komandai,

NES BEGALYBĖ – TAI DVASIOS BALSAS.

Karys atsisveikina su visais žmonėmis ir pasauliui

Atsuka nugarą.

Atsisveikinimo žodžius jis taria garsiai ir aiškiai,

Kad jo balsas, jausmai amžinai įsispaustų tose kalvose.

Karys nepriekaištingai, dosniai, lengvai atsilygina

Už bet kokią paslaugą, taip skolos nusimeta naštą.

Kario veiklą magiška – nesuvaržyta

Vilčių, nesėkmių, baimės, laukimo ir savojo Aš kulto.

Taip jis atsiveria Begalybei.

O šis pasaulis kario kely – tik tarpinis punktas ir perkėla.

Čia jis nieko nesmerkia ir priima žmones tokius, kokie jie yra.

Kario grobiu jo silpnybės ir prietarai tampa.

 

Ištrauka iš knygos: P. Kutkaitis „Skorpiono šokis“

 

Šią knygą kiekvienas ieškotojas

Gali pritaikyti praktiškai: SAVO

Kario kelią pradėti iš tos vietos,

Kur šiuo metu nusviestas Lemties.

ŠIRDIS RODO KELIĄ TAMSOJE

Prano Kutkaičio knyga „Skorpiono šokis“ skirta Kario keliu einančiam. Ne karinę prievolę, bet gyvenimo prievolę atliekančiam. Ši samprata yra išblėsusi nūdienos vartotojų visuomenėje, tačiau kibirkštys šviečia daugelio tautų kultūroje. Šią knygą būtina turėti kiekvienam, kurio Dvasia neužmušta.

Vilius Gibavičius


 

2015 vasario 10 d.

Aš paprašiau Dievo atimti mano išdidumą, ir Dievas atsakė man: “Ne”. Jis pasakė, kad išdidumas neatimamas. Nuo jo atsisakoma.

Aš paprašiau Dievo išgydyti mano prie lovos prikaustytą dukrą, ir Dievas atsakė man: “Ne”. Jis pasakė, kad jos siela amžina, o kūnas vis tiek numirs.

Aš paprašiau Dievo dovanoti man kantrybę, ir Dievas atsakė: “Ne”. Jis pasakė, kad kantrybė-išbandymų rezultatas. Ji ne dovanojama, o užtarnaujama.

Aš paprašiau Dievo padovanoti man laimę, ir Dievas atsakė: “Ne”. Jis pasakė, kad duoda palaiminimą, o ar būsiu laimingas, priklauso nuo manęs.

Aš paprašiau Dievo apsaugoti mane nuo skausmo, ir Dievas atsakė: “Ne”. Jis pasakė, kad kančia atitolina žmogų nuo gyvenimo rūpesčių ir priartina prie Jo.

Aš paprašiau Dievo dvasinio augimo, ir Dievas atsakė man: “Ne”. Jis pasakė, kad dvasiškai aš turiu pats išaugti, o Jis tik apgenės mane, kad priverstų subrandint vaisius.

Aš paprašiau Dievo padėti man mylėti kitus taip, kaip Jis myli mane, ir Dievas atsakė: ”Pagaliau tu supratai, ko reikia prašyti”.

Aš paprašiau jėgų, ir Dievas atsiuntė man išbandymus, kad užgrūdintų mane…

Aš paprašiau išminties, ir Dievas atsiuntė man problemas, dėl kurių man teko laužyti galvą…

Aš paprašiau drąsos, ir Dievas atsiuntė man pavojus. Aš paprašiau meilės, ir Dievas atsiuntė man laukiančių mano pagalbos…

Aš paprašiau gerovės, ir Dievas davė man galimybes. Aš negavau NIEKO, ko aš prašiau. Aš gavau VISKĄ, ko man reikėjo.
Motina Terese


 

 

2014 gruodžio 6 d.

Ištraukos iš knygos: G. D. Roberts Šantaramas

Visa gyvenimo gudrybė yra nieko nenorėti ir sugebėti viską gauti.
88 pus.

Lemtis valdo, išskyrus du dalykus. Lemčiai nepavaldi mūsų laisva valia, be to lemtis nemeluoja. Meluoja žmonės sau dar dažniau negu kitiems, o kitiems dažniau negu sako tiesą.
167 p.

-…nėra nei gerų žmonių, nei blogų, – atsakė Kadarbhajus.

– Geri ar blogi tik darbai. Yra gerų darbų ir blogų. Žmonės tėra žmonės su gėriu ir blogiu juos sieja tai, ką jie daro ar ką atsisako daryti.
171 p.

– Pasaulį valdo milijonas niekšų , dešimt milijonų kvailių ir šimtas milijonų bailių, – paskelbė Abdulas Gani….- Niekšai – turtuoliai, politikai, religiniai fanatikai – yra galia, ir jie įsakinėja pasauliui, kreipdami jį į godulį ir pražūtį. …

Visame pasaulyje jų , tikrų niekšų, tik milijonas. Pačių turtingiausių ir galingiausių, kurių sprendimai iš tiesų svarbūs, tėra tik milijonas. Kvailiai, kurių yra dešimt milijonų, – tai kareiviai ir policininkai, verčiantys vykdyti niekšų valią. Tai reguliarioji dvylikos pagrindinių šalių kariuomenė ir jų bei dar kokių dvidešimties valstybių policija. Iš viso šių žmonių, turinčių šiokią tokią įtaką ar reikšmę, yra tik dešimt milijonų. Esu įsitikinęs, kad jie dažnai narsūs, bet sykiu kvaili, nes aukoja gyvybę už vyriausybes, kurios stumdo juos savais sumetimais kaip šachmatų figūras. Tos vyriausybės ilgainiui visada juos išduoda, apvilia ar išsižada. …

O šimtas milijonų bailių, – tęsė kalbą Abdulas Gani …, – tai valdininkai, raštininkėliai, kanceliarijos žiurkės, netrukdantys niekšams valdyti ir užmerkiantys akis. …Tai direktoriai, pareigūnai, merai, teisėsaugininkai. Jie visada teisinasi, neva viso labo vykdė nurodymus, dirbo savo darbą, nieko asmeniška, jei jie nepadarytų, tikrai padarytų kiti.. Tai šimtas milijonų bailių, kurie supranta, kas vyksta, bet nieko nesako ir pasirašo popierius, kuriais pasmerkiamas sušaudyti ar lėtai mirti iš bado milijonas. …

Štai kaip, – baigė kalbą Abdulas Gani. – pasaulį valdo milijonas niekšų , dešimt milijonų kvailių ir šimtas milijonų bailių. Kiti, visi šeši milijardai, daugmaž darome, kas mums liepiama!
290-291 p.


 

2014 spalio 22 d.

018Indėnų vado Sietlo laiškas „Didžiajam Vadui iš Vašingtono“ – Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentui, Franklinui Pirsui, 1854 nusiųstas metais.

Didysis vadas

Iš Vašingtono praneša, kad nori pirkti mūsų žemę. Didysis vadas taip pat mums siunčia geros valios ir draugystės žinią.

Jis labai geras, nes mes žinome, kad mūsų draugystė pernelyg menkas užmokestis už jo prielankumą. Bet mes apsvarstėme jūsų pasiūlymą, nes suprantame, jei neparduosime žemę, baltaveidis ateis su ginklu ir ją atims jėga.

Kaip jūs galite pirkti dangų arba žemės šilumą? Šios prasmės mes nesuprantame. Jeigu mes nevaldome oro gaivumos ir vandens blyksnių, tai kaip jūs galėsite juos pirkti iš mūsų?

Mano tautai kiekviena šios žemės pėda šventa. Kiekviena žvilganti pušies skuja, kiekvienas smėlio krantas, kiekvienas gūdaus miško miglos gūsis, kiekviena laukymė ir kiekvienas dūzgiantis vabalėlis: visi jie šventi mano tautos atminčiai ir jausmams. Medžių kamienais tekančios sultys saugo raudonodžių atmintį.

Stoję į kelią tarp žvaigždžių, užgesę baltaveidžiai užmiršta šalį, kurioje gimė. Mūsų mirusieji niekados neužmiršta tos puikios žemės, nes ji raudonodžių motina. Mes tos žemės dalis, o ji mūsų pačių dalis. Mūsų seserys – kvapiosios gėlės. Mūsų broliai – elnias, arklys, didysis erelis. Kalnų viršūnės, sultingosios lankos, šiltas mustango kūnas ir žmogus – tatai viena šeima.

Kai Didysis Vadas iš Vašingtono sako, kad nori iš mūsų pirkti žemę, jis itin daug iš mūsų reikalauja. Didysis Vadas praneša, kad jis paliks mums vietą, kur mes patogiai gyvensime. Jis taps mūsų tėvu, o mes jo vaikais. Bet viskas ne taip paprasta, nes mums ši žemė šventa.

Tas blyksintis vanduo, bėgantis upeliais ir upėmis, ne paprastas vanduo, o mūsų protėvių kraujas. Jeigu mes parduosime jums žemę, jūs turite nepamiršti, kad ji šventa, jūs turite savo vaikus mokyti, kad ji šventa, ir kiekvienas paslaptingas skaisčiųjų ežerų vandenų blykstelėjimas byloja mano tautos atmintį ir gyvenimo reikalus. Čiurlenantis vanduo – tai mano tėvo balsas. Upės – mūsų broliai, jie malšina mūsų troškulį. Upės plukdo mūsų kanojas ir maitina mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums žemę, jūs turite neužmiršti ir mokyti savo vaikus, kad upės – mūsų broliai ir jūsų broliai, ir ateityje jūs upėms turite būti tokie pat geri, kokie esate savo broliams.

Raudonodis visada atsitraukdavo prieš einančius į priekį baltaveidžius, kaip kalnų rūkas atsitraukia prieš rūko saulę. Bet mūsų tėvų palaikai šventi. Jų kapai – šventosios vietos, ir todėl šios kalvos, medžiai, žemės sklypeliai mums tapo šventi. Mes žinome, kad baltaveidis nesupranta mūsų minčių. Jam vienas žemės sklypelis niekuo nesiskiria nuo kito, nes jis svetimšalis, kuris atsėlina naktį ir ima iš žemės viską, ką užsimano. Jam žemė ne brolis, o priešas ir jis eina pirmyn ją pavergdamas. Jis savo tėvų kapus palieka užpakalyje, bet tai jo nejaudina. Jis vagia žemę iš savo vaikų, bet tai jo nejaudina. Jis užmiršta savo tėvų kapus ir savo vaikų teises. Jis žiūri į savo motiną Žemę ir į savo brolį Dangų kaip į daiktus, kuriuos galima pirkti, apiplėšti ir parduoti kaip avį arba blizgančius karolius. Jo godulys suėda žemę ir užpakalyje palieka dykumą.

Aš nesuprantu … Mūsų mintys skiriasi nuo jūsų minčių. Jūsų miestų vaizdas raudonodžio žvilgsniui skausmingas. Galbūt taip yra todėl, kad raudonodžiai laukiniai ir daug ko nesupranta. Baltaveidžio miestuose nėra tylos. Juose nėra vietos, kur galima paklausyti, kaip pavasarį sprogsta pumpurai, kaip šlama vabzdžių sparnai. Galbūt aš laukinis ir daug ko nesuprantu. Man atrodo, kad triukšmas tik įžeidžia klausą. Argi tai gyvenimas, jei žmogus negali girdėti klaidžiojančios ugnelės vienišo riksmo arba varlių naktinio ginčo prie kūdros? Aš raudonodis, aš daug ko nesuprantu. Indėnai renkasi magišką švilpesį virš vandenų, to vėjo kvapą, nupraustą vidudienio lietaus ir prisodrintą pušies sakų kvapu.

Raudonodžiui oras – brangenybė, nes juo kvėpuoja visa, kas gyva: ir žvėries ir medžio, ir žmogaus tas pats alsavimas. Baltaveidis nepastebi oro, kuriuo kvėpuoja. Jis nejaučia smarvės kaip žmogus, kuris daug dienų miršta. Bet jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs turite neužmiršti, kad mums oras – brangenybė, kad oras dalinasi savo Dvasia su visais, kas gyvas. Tas vėjas, kuris įpūtė alsavimą mūsų protėviams, pasiima jų paskutinį atodusį. Ir tam vėjui reikės gyvenimo Dvasią įpūsti mūsų vaikams. Jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs turite laikytis nuo jos nuošalyje ir elgtis su ja kaip su šventąja, kaip su vieta, kur net baltaveidis galės ateiti ir pajusti pievų gėlių apsalusį vėjo skonį.

Mes apsvarstysime jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu tam pritarsime, aš iškeliu vieną sąlygą: baltaveidis turi žiūrėti į tos žemės gyvūnus kaip į savo brolius. Aš laukinis. Aš kitaip mąstyti negaliu. Aš mačiau prerijose tūkstančius mirusių bizonų – juos paliko baltaveidis, šaudęs iš pravažiuojančio traukinio. Aš laukinis, aš negaliu suvokti, kaip rūkstantis geležinis arklys gali būti svarbesnis už bizoną, kurį mes užmušame tik atsidūrę ant žūties slenksčio. Kas atsitiks žmogui, jeigu neliks žvėrių? Jeigu visi žvėrys žus, žmonės mirs nuo visiškos Dvasios vienatvės. Kas nutinka gyvūnams, tai nutinka ir žmogui. Viskas susiję.

Jūs turite mokyti savo vaikus, kad žemė po jų kojomis – tai mūsų protėvių palaikai. Tuomet jie garbins tą žemę ir pasakos savo vaikams, kad žemėje slypi mūsų genčių gyvenimai. Mokykite savo vaikus, ko mes mokome savuosius vaikus, o mes jiems sakome, kad žemė – mūsų motina. Kas nutinka žemei, tai nutinka ir jos vaikams. Kai žmogus spjauna ant žemės, jis spjauna į save patį.

Štai ką mes žinome: ne žemė priklauso žmogui, bet žmogus priklauso žemei. Štai ką mes žinome: viskas pasaulyje susiję – kaip kraujas, jungiantis visą giminę. Viskas susiję. Kas nutinka žemei, tai nutinka ir jos vaikams. Gyvenimo voratinklį audžia ne žmogus – jis tik vienas jo siūlelis. Jeigu jis kuo nors kenkia voratinkliui, jis kenkia sau pačiam.

Ir vis dėlto, mes apsvarstysime jūsų pasiūlymą išeiti į rezervaciją, kurią jūs paruošėte mano tautai. Mes gyvensime nuošalėje nuo jūsų, mes gyvensime ramiai. Nekaip jau svarbu, kur mes praleisime likusias savo dienas. Mūsų vaikai jau matė savo tėvus pažemintus pralaimėjimo. Mūsų kariai jau pajuto gėdą. Po pralaimėjimo jų gyvenimas tapo lengvapėdiškas, ir jie žudo savo kūnus saldžiu maistu ir svaiginamaisiais gėrimais. Ne taip jau svarbu, kur mes praleisime likusias savo dienas. Jų liko ne tiek daug. Tik keletas žiemų, ir neliks nė vieno didžiųjų genčių sūnaus, kurie kažkada taip mylėjo šią žemę ir kurie dabar mažomis grupėmis klaidžioja po miškus. Niekas negalės apverkti savo tautos mirtį? Gentis – tai tik žmonės, niekas daugiau. Žmonės ateina ir išeina kaip jūros bangos.

Net baltaveidis, kurio Dievas eina kartu ir su juo kalba kaip draugas, negali išvengti bendro likimo. Galų gale, galbūt mes dar tapsime broliais – pažiūrėsime. Bet mes žinome kai ką svarbaus, ką baltaveidis tik kada nors sužinos: mūsų ir jūsų Dievas vienas. Dabar jūs manote, kad valdote savo Dievą, kai norite užvaldyti mūsų žemę, tai paklydimas. Dievas yra visų žmonių ir vienodai atjaučia ir raudonodžius, ir baltaveidžius. Jam šioji žemė – brangenybė, jei kenkiame šiai žemei, mes keliame ranką prieš jos Kūrėją. Baltaveidžiai taip pat išeis, tik galbūt vėliau nei kitos gentys. Toliau derkite savo guolį ir vienąkart jūs uždusite savo atmatose. Ir jūsų žūtis ryškiai švies, apimta Dievo galybės gaisų, to, kuris atvedė jus į šias žemes ir dėl kažkokios ypatingos priežasties leido jums valdyti šią žemę ir raudonodžius.

Mums toks likimas – mįslė, nes mes nesuprantame, kam reikia žudyti bizonus, kam prijaukinti laukinius arklius, kam dusinančiu žmonių minios dvoku trikdyti paslaptingą miškų susimąstymą, kam teršti kalvų slėnius kalbančiais laidais.

Kur tankmės? Jų nėra. Kodėl reikia atsisveikinti su eikliaisiais poniais ir medžiokle? Tai gyvenimo pabaiga ir merdėjimo pradžia.

Mes apsvarstysime jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes sutiksime, būsime saugūs pažadėtoje rezervacijoje. Ten mes galėsime praleisti savo neilgas dienas kaip norėsime. Kai iš šios žemės išnyks paskutinis raudonodis ir jį primins tik debesies šešėlis plaukiantis virš prerijos, šiuose krantuose ir miškuose kaip ir anksčiau liks mano tautos Dvasia, nes ji myli šią žemę kaip naujagimis myli motinos širdies plakimą. Jeigu mes parduosime jums šią žemę, mylėkite ją taip, kaip mylėjome mes. Rūpinkitės ja taip, kaip rūpinomės mes. Išsaugokite atmintyje šios žemės vaizdą, koks jis buvo, kai jūs ją paėmėte. Ir visomis savo jėgomis, visomis savo mintimis, visa širdimi saugokite ją savo vaikams – ir mylėkite ją taip, kaip Dievas myli mus visus.

Mes žinome viena: mūsų ir jūsų Dievas vienas. Jam šioji žemė – brangenybė. Net baltaveidis neišvengs bendro likimo. Galų gale mes dar galime tapti broliais. Pažiūrėsime …

Ištraukos iš knygos P. Coelho “Nugalėtojas lieka vienas“

2014 rugsėjo 12 d.

– Aš klausiu, ką reiškia „normalus žmogus“?

  1. Pamiršti, kas jis toks ir ko siekia, kad galėtų kuo geriau dirbti ir uždirbti kuo daugiau pinigų.
  2. Gaišti metų metus studijuodamas universitete, o vėliau negauti darbo.
  3. Dirbti nuo devintos valandos ryto iki penktos vakaro negaudamas jokio malonumo, o po trisdešimties metų išeiti į pensiją.
  4. Išeiti į pensiją, suvokti, kad nebeliko jėgų mėgautis gyvenimu, ir netrukus mirti iš nuobodulio.
  5. Naudotis botokso terapija.
  6. Suprasti, kad valdžia yra daug svarbesnė už pinigus, o pinigai – svarbesni už laimę.
  7. Tyčiotis iš tų, kurie trokšta ne pinigų, bet laimės, ir vadinti juos “žmonėmis, neturinčiais jokių siekių”.
  8. Užuot suvokęs tikrąją gyvenimo prasmę, matuoti jo vertę pagal tuos pačius kriterijus, kuriais remiasi pirkdamas automobilius, namus, drabužius ir visa kita.
  9. Nesikalbėti su nepažystamais žmonėmis. Menkinti kaimynus.
  10. Tikėti, kad tėvai visada teisūs.
  11. Vesti, turėti vaikų, gyventi su sutuoktiniu net užgesus meilei, teisinantis tuo, kad būtina aukotis dėl vaikų.
  12. Smerkti visus, kurie gyvena kitaip.
  13. Atsibusti isteriškai sučirškus žadintuvui lovos galvūgalyje.
  14. Tikėti kiekvienu spauzdintu žodžiu.
  15. Ryšėti kaklaraiščiu vadinama spalvota skiaute, nors ji neturi jokios funkcinės patirties.
  16. Nieko tiesmukai neklausti netgi tuo atveju, jeigu pašnekovas puikiai suvokia, kas turima omenyje.
  17. Manyti, kad menas arba vertas didelių pinigų, arba nevertas nieko.
  18. Visada niekinti tai, ką įmanoma gauti be jokių pastangų, nes tai, kas gaunama “nesiaukojant”, neturi vertės.
  19. Laikytis mados netgi tada, kai ji juokinga ir nepatogi.
  20. Rūpintis išvaizda ir nekreipti dėmesio į dvasinį grožį.
  21. Stengtis visomis išgalėmis įrodyti, kad, būdamas “normalus žmogus”, esi nepalyginamai viršesnis už kitus.
  22. Važiuojant viešuoju transportu, niekam nežiūrėti į akis, kad nebūtum apkaltintas noru ką nors sugundyti.
  23. Lifte stovėti atsigręžus į duris ir dėtis, kad esi vienui vienas, nors ir kiek žmonių ten būtų.
  24. Niekada garsiai nesijuokti restorane, nors ir koks juokingas būtų anekdotas.
  25. Senstant jaustis visatos išminties sergėtoju, netgi jei netektų gyventi tiek, kad suvoktum, kad klysti.
  26. Lankyti labdaros arbatėles, įsitikinus, kad to visiškai pakanka socialinei nelygybei panaikinti.
  27. Valgyti tris kartus per dieną netgi tada, jei nenori.
  28. Tvirtai tikėti, kad kiti visa kuo geresni už tave: ir gražesni, ir gabesni, ir turtingesni ir protingesni. Ir kad labai pavojinga peržengti tau nubrėžtas ribas: verčiau nieko nedaryti.
  29. Naudotis automobiliu kaip ginklu ir neįveikiama tvirtove.
  30. Koneveikti visus vairuotojus, gatvėje įkliuvus į spūstį.
  31. Būti įsitikinusiam, kad sūnų išvedė iš kelio draugai, jeigu jis daro ką nors negera.
  32. Susituokti su pirmu/a pasitaikiusiu/a, jeigu santuoka užtikrina geresnę visuomeninę padėtį. Meilė gali palaukti.
  33. Visada tvirtinti: “Aš bandžiau”, nors ir niekada nebūsi bandęs.
  34. Visą, kas įdomiausia, atidėti ateičiai, kai tam jau nebeturėsi jėgų.
  35. Gelbėtis nuo depresijos, kasdien ištisas valandas spoksant į televizorių.
  36. Tvirtai tikėti, kad visa tai, ką įsigijai, amžinai priklauso tau.
  37. Laikytis nuomonės, kad moterims nepatinka futbolas, o vyrams – namų ruoša ir valgių gaminimas.
  38. Dėl visų blogybių kaltinti vyriausybę.

Ištraukos iš knygos P. Coelho “Šviesos kario vadovas”

2014 08 27

“Mokytojau, įkritau į bedugnę,-sako jis.-Vanduo gilus ir tamsus”.

“Prisimink vieną dalyką,-atsako mokytojas. Žmogus nuskęsta ne todėl, kad įkrenta, o todėl, kad būna po vandeniu”.
Ir karys įtempia visas jėgas, kad išsivaduotų iš padėties, kurioje atsidūrė.

Pabėgti – tai gali būti puikus gynybos būdas, bet jo negalima griebtis esant didelei baimei. Kai abejoja, karys mieliau sutinka pralaimėti ir paskui gydytis žaizdas nes žino, kad pabėgdamas užpuolikui suteiktų daugiau galios, negu jis nusipelno.

Karys žino, kad svarbiausi žodžiai visomis kalbomis yra trumpi žodžiai.
Tai Meilė. Dievas. Tai žodžiai, kuriuos lengva ištarti ir kurie užpildo didžiules tuščias erdves. Vis dėlto yra vienas žodis- taip pat labai trumpas,- kurį daugeliui žmonių sunku pasakyti: žodis “ne“. Tas, kuris niekada nesako „ne“, tariasi esąs kilnus, supratingas, išauklėtas; todėl, kad „ne“ garsėja kaip prakeiktas, egoistiškas, nelabai dvasingas žodis. Karys šių spąstų išvengia. Būna valandėlių, kai-sakydamas „taip“ kitiems-gali pačiam sau sakyti “ne“. Todėl niekada netaria lūpomis „taip“, jeigu jo širdis sako “ne“.

„Štai toks riterių kelias: tai lengvas ir sykiu sunkus kelias, nes verčia atidėti į šalį nereikalingus dalykus ir atsitiktines draugystes….“

„Pirmoji riterijos pamoka: ištrinsi tai, ką iki šiol turi įsirašęs savo gyvenimo sąsiuvinyje: nerimą, silpnumą, melą. Ir vietoje viso šito įrašyti žodį „drąsa“. Pradėjęs kelionę su šiuo žodžiu, žygiuodamas pirmyn ir tikėdamas Dievą, nueisi ten, kur tau reikia.“

Tačiau kai kurie žmonės atkaklūs. Provokuoja, įžeidinėja, daro viską, kad jį suerzintų. Tokiomis valandėlėmis jo širdis sako: “Nereaguok į įžeidinėjimus, nuo jų nepasidarysi vikresnis. Tik tuščiai išeikvosi jėgas“. Šviesos karys negaišta laiko klausydamas provokacijų: jo lemtis –vykdyti.

Karys dėmesingas mažiems dalykams. Kartais jis griežtas pats sau, tačiau linkęs elgtis kaip tik šitaip. „Nelabasis gyvena smulkmenose“-sako sena Tradicijos patarlė.

 

Reklama

Įrašo “Skaitiniai” komentarų: 3

  1. Laba dienele,skaitydama siais istraukas,praverciau ,prabegau mintimis savo knygos lapus,ir pamasciau……. kiek visdelto daug tiesos yra …….man sis karys atrastas patarejas.

  2. Atgalinė nuoroda: Kario kelio gairės | Joga - savęs link

  3. Atgalinė nuoroda: Žmogaus tamsioji dėmė arba šešėlis | Joga - savęs link

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s